Iš Kolumbijos – į Prancūziją. Iš profesionalo – į studentą. Iš nevilties patyrus traumą – į entuziazmą bandyti naujus akrobatinius judesius ignoruojant skausmą. Wilmerio Marquezo, vieno iš akrobatų dueto „El Nucleo“ narių, kūrybinis kelias kupinas paradoksų ir netikėtų vingių. Tačiau Viktorijai Vitkauskaitei būsimasis festivalio „Naujasis cirko savaitgalis“ svečias sako, kad didžiausi iššūkiai galiausiai virto geriausiais sprendimais.
„Aš tik norėjau išmokti daryti kūlverstį ore“, – šypteli W. Marquezas, klausinėjamas apie pačiam netikėtą posūkį į šiuolaikinį cirką – meno sritį, kuri jo gimtojoje Kolumbijoje iki šiol nėra išsikovojusi tvirtesnių pozicijų.
Per mūsų pokalbį „Skype“ programėlė vietomis šiek tiek uždelsia perduoti pašnekovo balsą, bet trumpas tylos pauzes su kaupu kompensuoja W. Marquezo kūno kalba. Žmogui, kuris dar prieš atrasdamas šiuolaikinį cirką daug laiko skyrė kapueirai, gimnastikai, plaukimui ir šokiui, judesiu išreikšti savo mintis turbūt yra taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Įtariu, kad cirko artistu jis save įsivaizdavo jau vaikystėje, žiūrėdamas į amžinai linksmus klounus ir dviračiais važinėjančius gyvūnus? „Ne, vaikystėje apskritai niekada neidavau į cirką. Bogotoje šiuolaikinio cirko ir nebuvo, tik klasikinis. Bet gimiau skurdžiame rajone, kurio gyventojams patekti į cirką, teatrą, įvairius šou nebuvo lengva“, – sako W. Marquezas.
Pirmąja šokio, teatro ir gatvės meno sintezės aikštele paauglystėje natūraliai tapo gatvė. Tiksliau – didelis parkas, prie kurio gyveno pašnekovas ir kuriame nuolat vykdavo įvairūs judesio užsiėmimai. Su bendramoksliais ir bendraminčiais W. Marquezas čia vaikščiojo kojūkais, režisavo vaidinimus, galiausiai nusprendė įkurti hiphopo grupę. Draugai išmokė jį ore atbulą apsiversti kūlversčio, ir būsimasis „El Nucleo“ narys įsivaizdavo, kad tuo jo kontaktas su akrobatika baigsis. Tačiau netrukus, eidamas iš mokyklos namo, su bičiuliais pamatė gatvės spektaklį. „Pirmą kartą gyvenime išvydome profesionalų trijų akrobatų šou. Tai, ką jie darė, atrodė neįtikėtina, neįmanoma. Po poros savaičių jie mūsų mokyklos moksleiviams surengė nemokamą pamoką. Ten mes nuėjome, ir taip viskas prasidėjo“, – pasakoja W. Marquezas.
