Evi Lemberger nuotr.Kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės „Hado zona“ debiutuos Blaibacho požeminėje koncertų salėje. Vlada Kalpokaitė klausia, ar leidžiantis žemyn keičiasi muzikos garsai.
Netoli Bavarijos Miško nacionalinio parko Vokietijoje šalia Čekijos sienos esantis Blaibacho miestelis pastaraisiais dešimtmečiais susidūrė su visam regionui būdingomis demografinėmis problemomis. Gelbėjant Blaibachą nuo ištuštėjimo, 2014 m. pagrindinėje jo aikštėje pastatyta drąsių šiuolaikinių formų koncertų salė, skirta klasikinei ir šiuolaikinei akademinei muzikai. Pagal miuncheniečio architekto Peterio Haimerlio sumanymą dalis didžiulį pasvirusį granito bloką primenančio pastato yra po žeme – jis nekyla aukščiau nei Blaibacho centrinės aikštės bokštai, o unikalios akustikos salėje telpa 200 klausytojų (tai yra dešimtadalis miestelio gyventojų). Tiesa, intensyvus koncertų salės repertuaras domina ne tik vokiečių, bet ir tarptautinę publiką, tad jau dabar matyti, kaip Bavarijos užkampio miestelis ryškėja Europos kultūriniame žemėlapyje.
Šiais metais Blaibachas priartėjo ir prie Lietuvos: nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio čia vyko Niujorke gyvenančios kompozitorės Ž. Martinaitytės ir kauniečio fotografo Gintaro Česonio rezidencijos, įtrauktos į šiemet Lietuvos kultūros instituto Bavarijoje organizuoto Lietuvos kultūros sezono „Ohne Distanz“ („Be atstumo“) programą.
Kol G. Česonis vaikščiojo po Bavarijos sengirę ir fotografavo medžius, menančius laikus, kai nenutrūkstami girių plotai jungė Vokietiją ir Lietuvą, kompozitorė sėmėsi įkvėpimo naujam kūriniui „Hado zona“. Per lapkritį Blaibache vyksiantį Lietuvos kultūros sezono uždarymo renginį bus pristatyta ir G. Česonio paroda, ir pasaulinė Ž. Martinaitytės kūrinio premjera, kurią atliks šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. Blaibache taip pat koncertuos kamerinis choras „Aidija“ ir akordeono virtuozas Martynas Levickis.
