Vienoje labiausiai mistifikuotų vietovių pasaulyje, Toradžių krašte, fotografas Giedrius Dagys fiksuoja pašaliečius šiurpinančius animistinius laidojimo papročius ir protėvių garbinimą.
Tana Toraja, kalnuotas regionas Pietų Sulavesio saloje Indonezijos salyne, reiškia „Toradžių kraštas“, o toradžių pavadinimas kildinamas iš žemumose gyvenančios bugių etninės grupės kalbos: to riaja – „aukštumų gyventojai“. Patys toradžiai taip savęs niekada nevadino. Iki pat XX a. pradžios, kai krikščionys danų misionieriai pasiekė aukštumas, jie tapatinosi tik su savo kaimu – išplėstine šeimine bendruomene. Nors kaimų papročiai ir gyvenimo būdas buvo panašūs, skyrėsi dialektai, hierarchijos struktūra, ritualai bei tradicijos.
Toradžių tikėjimas aluk („kelias“) oficialiai šalyje įvardijamas kaip Aluk To Dolo, t. y. „protėvių kelias“. Aluk – ne tik tikėjimo sistema, bet įstatymų, religijos ir papročių visuma, griežtai reglamentuojanti socialinį gyvenimą, žemės ūkio tradicijas bei nuo seniausių laikų puoselėjamus protėvių pagerbimo ritualus. Todėl žodis aluk kartais verčiamas kaip „įstatymas“. Didžiausias toradžių autoritetas yra minaa – šamanas, protėvių ir dievų atstovas, kurio žodžiams ir veiksmams privalu būti ištikimiems tiek kasdieniame gyvenime, tiek atliekant mirties apeigas. Aluk įvairiose vietose šiek tiek įvairuoja, tačiau vieno įstatymo laikomasi griežtai visose bendruomenėse – gyvenimo ir mirties ritualai privalo būti atskirti. Tikima, kad šių ceremonijų sujungimas gali nulemti mirusiojo kūno suirimą.
Iki atvykstant danų misionieriams abu ritualai – tiek gyvenimo, tiek mirties, toradžiams buvo vienodai svarbūs. Tačiau kai krikščionimis verčiamiems čionykščiams buvo uždrausta atlikti gyvenimo apeigas, jos prarado savo svarbą ir ėmė nykti. Aukštumų gyventojams liko tik laidojimo ceremonijos, kurioms šiandien paskiriamas visas gyvenimas. Jos tampa vis iškilmingesnės, trunka ilgiau, kiekviena šeima artimuosius stengiasi palydėti kaip galima pagarbiau.
