Režisieriaus Artūro Areimos kūrybinį kelią stebiu nuo pat pirmųjų jo darbų ir, prisipažinsiu, kuo toliau, tuo labiau mane glumina šio teatro kūrėjo nuolatinės ir neįtikėtinai dažnos metamorfozės.
Debiutavęs šiuolaikinių tekstų pastatymų, savitų variacijų brechtiškojo epinio teatro motyvais, perėjęs savąjį „klasikinį“ etapą, paženklintą aštriais, ekspresyviais, teatrališkais, nors tuo pat metu jautriais ir net savotiškai monumentaliais spektakliais pagal chrestomatinius dramaturgijos kūrinius, išmėginęs, anot paties režisieriaus, teatro chuligano, o mano galva – labiau taisyklingo, atsargaus, konservatyvaus maištininko vaidmenį, visai neseniai metęsis į performanso meno, antiteatrinės raiškos teritoriją, A. Areima grįžta į Vilniaus mažąjį teatrą (VMT) ir tuo pat metu – prie ne vieną režisieriaus kūrybinės kelionės etapą nužymėjusio vokiečių poeto, filosofo ir pjesių autoriaus Friedricho Schillerio bei jo dramos „Marija Stiuart“.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos rodosi, kad ratas, kiek susiaurėjęs, pagaliau apsisuko. Ir turbūt natūralu, kad kas kartą, kai baigiamas tam tikras ciklas, kyla klausimas, ko išmokta, kas sužinota, kas perimta iš ankstesnių patirčių? Pasižiūrėjęs naująjį A. Areimos spektaklį „Marija Stiuart“ VMT atsakymų į šiuos klausimus taip ir neradau. Pavyko jis ar ne – irgi negaliu pasakyti. Apie ką ši „Marijos Stiuart“ sceninė versija – vėlgi nežinau. Geras tai spektaklis ar prastas – nuspręs kiekvienas žiūrovas, atsižvelgdamas į savo lūkesčius, skonį ir pasaulėjautą. O aš, kaip jau turbūt tapo aišku, likau šiam pastatymui visiškai abejingas. Nei sudomintas, nei nuobodžiaujantis, nei pralinksmintas, nei supykęs, nei apakintas išvaizdžių vizualių sprendimų, nei suerzintas perdėto jų iliustratyvumo.
Galiu pradėti nuo to, kad man scenoje pasakojama dviejų istorinių asmenybių – anglų valdovės Elžbietos (akt. Elžbieta Latėnaitė) ir škotų karalienės Marijos Stiuart (akt. Indrė Patkauskaitė) – kaltės ir atgailos drama, įkalintosios škotės idealizmas ir tironės anglės menkystė, jų konfliktas ir visos jį supančios dvaro intrigos mane domina ir jaudina lygiai tiek, kiek dieną iš dienos ramybės neduoda kokio Mozambiko parlamentarų viešieji ir privatieji interesai bei jų meilužių naktinės klejonės. Ir tai rašydamas puikiai suprantu, kad neieškoti naujo F. Schillerio teksto aktualumo, nešiuolaikinti prieš daugiau nei du šimtmečius parašytos dramos – sąmoningas ir, taip sakant, absoliučiai teisėtas A. Areimos sprendimas. Tebūnie! Tai jau lyg ir tapo VMT vizitine kortele: lygiai taip pat sąmoningai kurti teatrą, neturintį jokio ryšio su šiandienos tikrove. Ir vėl – tai kiekvieno teatro, jo meno vadovo ir kolektyvo teisė. Juolab kad publikos, kuriai menas visų pirma reiškia galimybę pabėgti nuo tikrovės, mūsų šalyje visada buvo apstu.
