Iš vienos turtingiausių valstybių – į nesaugią ir chaotišką trečiojo pasaulio šalį. Emilis Abromavičius atskleidžia, kokios gyvenimo aplinkybės jį nubloškė į tolimąją Peru.
Išvykti iš Lietuvos ryžausi sulaukęs vos aštuoniolikos – baigęs gimnaziją nusprendžiau laimės ieškoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir man sekėsi: už Atlanto baigiau verslo vadybos ir finansų studijas universitete, dirbau vienoje bendrovėje, o vėliau sukūriau savo verslą.
Gyvendamas Filadelfijoje sutikau iš Peru kilusią merginą. Po kelerių metų draugystės mano šeima palankiai sutiko žinią, kad ketiname susituokti. Tik mamai iš pradžių buvo sunkiau su tuo susitaikyti, bet ne dėl išrinktosios kultūros ar religinių įsitikinimų, o dėl to, kad beveik neliko tikimybės, jog gyvenimo keliai mane visam laikui grąžins į Lietuvą.
Kai prieš kelerius metus pasaulį sukrėtė finansų krizė, skaudžių padarinių pajuto ir Jungtinių Valstijų ekonomika. Kadangi ūkio padėtis prastėjo, gyventi tapo sudėtinga net ir tokioje išsivysčiusioje valstybėje: prekės ir paslaugos ėmė smarkiai brangti, o darbo vietų mažėjo. Nors mūsų šeimos pečių neslėgė skolų našta, gyvenimas čia pasidarė nebemielas. Tą įspūdį itin sustiprino vis garsiau skambantys amerikiečių priekaištai, esą mes, imigrantai, atimame iš jų darbus. Tvyranti įtampa ir paskatino vykti į žmonos gimtinę, juolab kad Pietų Amerikos ekonomika sparčiai augo.