Gražių daiktų yra per daug. O gražių vintažinių daiktų kiekis varo į neviltį. Ernestas Parulskis sprendžia didelio pasirinkimo, dar didesnių norų ir ribotos erdvės rebusus.
Su mažesnės apimties dizainu dar kurį laiką galima susitvarkyti. Pavyzdžiui, vintažiniai šviestuvai yra viena paklausiausių prekių pasaulyje funkciniam interjerui tobulinti. Lempų paklausą paaiškinti lengva – jų kainos yra įkandamos (kai kurios, žinoma, gali įkąsti atgal), užima nedaug vietos, puikiai atrodo, neblogai šviečia. Iš kitos pusės žiūrint, maksimalus lempų tankis bute ar name (kalbu apie žmogiško mastelio būstus, maždaug 50 kv. metrų asmeniui) pasiekiamas gana greitai, net jei pirkėjas yra įnoringas.
Iliustracijai pateikiu asmeninės patirties pavyzdį. Kurį laiką įdėmiai, bet nepersistengdamas ieškojau vienos sovietinės stalo lempos iš bakelito. Kodėl būtent sovietinės? Turbūt dėl tingėjimo. Ta lempa net nėra ypatinga retenybė, bet tarpukario originalų, lempų „Sigma“, pagamintų 1930–1940 m. Vokietijoje pagal Christiano Dello bauhauzinį projektą, rinka yra smarkiai atskiesta Sovietų Sąjungos produkcija. Sovietai „Sigmas“ pradėjo gaminti taip pat tarpukariu, kai santykiai su nacistine Vokietija buvo ypač draugiški, tad rusams dizaino vogti nereikėjo, nes į Orechovo-Zujevo gamyklą „Karbolitas“ vokiečiai pardavė licencijuotą technologinę liniją, ir sovietines lempas galima vadinti legaliomis, autorizuotomis kopijomis. Galima sakyti, kad vokiškos „Sigmos“ Sovietų Sąjungoje tapo kruvinos epochos simboliu – pirmoji partija, 39-ios lempos, buvo padovanotos Visos Sąjungos komunistų (bolševikų) partijos XVIII suvažiavimo delegatams. Suvažiavimas vyko 1939-ųjų kovo viduryje ir jau po kelių mėnesių buvo pasirašytas SSRS ir nacių Vokietijos nepuolimo paktas. Netrukus abu diktatoriai užpuolė Lenkiją, po to – Suomiją, dar vėliau – Baltijos šalis. „Sigmų“ kopijų sovietai gamino labai daug ir lempas skirstė po karinius ir baudžiamuosius dalinius. Jas iki šiol Rusijoje vadina NKVD lempomis. Bet, žiūrint į ištakas, tai tebėra Veimaro respublikos ir bauhauzo epochos gaminys, gerokai pigesnis už sunkiai randamą vokišką originalą.
Kiek tokių ir kitokių lempų galiu įveiklinti savo privačioje erdvėje? Apsidairau – visi stalai jau turi po egzempliorių. Lubose erdvės dar yra. Na, ir vieną toršerą reikėtų pakeisti labiau akį džiuginančiu gaminiu. Ir viskas? Viskas. Kadangi nenoriu tapti lempų kolekcionieriumi, praeis dar keleri metai, ir vintažinio apšvietimo nuotykį bus galima užbaigti.
