Fleitininkas, ansamblio „Musica humana“ vadovas Algirdas Vizgirda pradėjo antrąjį kūrybinės veiklos 50-metį. Kaip savo atrastą raktą į muziką jis perduoda studentams ir klausytojams, profesorius pasakojo IQ kultūros redaktorei Viktorijai Vitkauskaitei.
– Jūsų vadovaujamas ansamblis buvo pirmasis Lietuvoje, pradėjęs groti baroko muziką. Kuo ji jus kadaise patraukė?
– Iš tiesų „Musica humana“ pradėjo nuo baroko muzikos, kai Lietuvoje jos iš esmės niekas negrojo. Net ir dabar jos kažkodėl mažai grojama. Bet ši muzika pataiko tiesiai į žmogaus širdį. Aš ją atradau studijuodamas Paryžiuje. Ten turėjau du fantastiškus pedagogus – fleitistą Alainą Marioną ir Christianą Lardé, kuris buvo puikus baroko muzikos žinovas. Po stažuotės Paryžiuje grįžau į Lietuvą ir pradėjau intensyviai dirbti, įvesdamas į „Musica humana“ repertuarą baroko muziką. Tiesa, skirtingose Vakarų Europos šalyse jos stiliai kiek skyrėsi. Austrai grojo vienaip, Beniliukso šalys – kitaip, bet man labiausiai imponavo prancūziškasis barokas, pasižymintis ypatingu subtilumu.
Muzikoje slypi ypatingų brangakmenių – tik semk juos. Man, pavyzdžiui, J. S. Bachas yra viso pasaulio genijus. W. A. Mozartas – irgi genijus, bet ne tokio masto. Priminsiu, kad Bacho kūryba daug metų buvo pamiršta. Bet po Antrojo pasaulinio karo, kuriame nužudyta dešimtys milijonų žmonių, muzikantai vėl pradėjo groti J. S. Bachą. Kodėl? Nes jis supranta žmogaus sielą ir jo nebara. Ne taip, kaip L. Van Beethovenas ‒ „ką-tu-da-rai?“ (sudainuoja „Likimo simfonijos“ įžangą – IQ past.). Ne, J. S. Bachas padeda pakilti iš nuopuolio, suteikia dvasinę ramybę, ypač tokiame beprotiškame pasaulyje.
