Luko Juzėno nuotr.„Galios žaidimai vis tiek egzistuoja filmavimo aikštelėje, kaip ir visur kitur“, – teigė kino režisierė, pirmoji Baltijos šalyse sertifikuota intymumo koordinatorė Irma Pužauskaitė. Ką aikštelėje veikia šios profesijos atstovai ir kodėl režisierei savo filmais norisi kalbėti tokiomis jautriomis temomis kaip alkoholizmas ir intymumas, domėjosi Agnė Žemaitytė.
Kovo 16–26 d. vyksiančiame festivalyje „Kino pavasaris“ I. Pužauskaitė Lietuvos žiūrovams pristatys pirmąjį savo ilgametražį filmą „9-as žingsnis“. Režisierė mėgsta labai įvairų kiną, tačiau nė su viena kryptimi savęs netapatina: „Noriu pasakoti naratyvinį kiną. Mintyse dairausi ir į kitus žanrus, neatmetu ir detektyvo, ir komedijos.“ Kažkuriuo etapu I. Pužauskaitei labai patiko poetinis, avangardinis kinas, tačiau šiandien jai atrodo, kad pavyko išsilaisvinti ir nuo tokio kino įtakos. Svarbiausia, sako režisierė, noras keistis ir augti su kiekvienu nauju darbu.
„Man labai patinka mokytis ir nuolat kvestionuoti, ką jau žinai“, – kalbėjo menininkė. Tarsi iliustruodama tokius savo žodžius, ji pasakojo, kad baigusi mokyklą nepasirinko studijuoti kino, nes susidomėjo tuomete naujove – leidybos studijomis. Šiandien ji supranta nepažinojusi savęs, nežinojusi, ko nori, bet džiaugiasi, kad nemažai tiek jos, tiek vėlesniuose leidybos kursuose studijavusių jaunuolių liko kultūros lauke ir net pasuko į kiną. „Aišku, gyvenime viskas naudinga, – šypsojosi ji. – Bet tuo metu tai buvo toks savęs ieškojimas ir nepataikymas, nes leidybos srities žinių prisireikia minimaliai.“
Pirmasis filmas, „užkabinęs“ I. Pužauskaitę, buvo Šarūno Barto „Trys dienos“. Vėliau buvo daug skandinaviško, nekomercinio Europos kino, tad baigusi leidybos studijas moteris pradėjo savo kelią kino link. Ėmė dalyvauti stažuotėse, įvairiose kino edukacijose, Kultūros ministerijoje rūpinosi kino vadybos ir finansavimo sritimis. Nors viskas atrodė įdomu, noras pačiai imtis kūrybos stiprėjo.
