Jaunosios kartos režisierius Povilas Makauskas antrajame savo spektaklyje atkreips dėmesį į karo aukos temą. Apie debiutą Nacionaliniame Kauno dramos teatre su menininku kalbėjosi Laura Čiginskaitė.
– Spektaklio „Trojietės“ istorija sukonstruota iš Euripido tragedijų, taip pat naudojami Margaretos Atwood „Penelopiados“ ir Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ fragmentai, kita dokumentinė medžiaga. Ko, jūsų nuomone, šiandien galima pasimokyti iš antikos?
– Šiandien itin aktualias – laisvės, prievartos, žmogaus aukojimo – temas randu antikiniuose mituose, vaizduojančiuose paskutines sekundes iki karo ir po jo. Spektaklio pagrindą sudaro dvi Euripido tragedijos „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“. Svarbu paminėti jų istorines aplinkybes: „Trojietės“ – tai Euripido reakcija į tuometį graikų vykdytą karą, tad šiame tekste slypi taikos ir atjautos žinutė. Trojos karas kaip mitinis pasakojimas pasitarnavo dramaturgo humanistiniams tikslams – scenoje atskleisti ir išgyventi aukų istorijas, sustabdyti visuomenėje gajų žiaurumą ir neapykantą.
Sekdamas Euripido idėja į spektaklio audinį įpinu šiuolaikinius temos atšvaitus. Man svarbesnė ir įdomesnė ne istorinė, o žmogaus atmintis – šią temą spektaklyje analizuoja fragmentai iš S. Aleksijevič dokumentinės knygos „Karo veidas nemoteriškas“. M. Atwood tekstas „Penelopiada“ virsta viso pasakojimo raktu. Šis spektaklis – tai Odisėjo žmonos Penelopės kreipinys į žiūrovus, prašymas ją išgirsti.
