Kaip išsiaiškinti, kada, kodėl ir kiek žmonės meluoja? Elgsenos ekonomistė dr. Agnė Kajackaitė IQ apžvalgininkei Agnei Žemaitytei papasakojo, kad tai visai paprasta: tereikia tikrus žmones pasikviesti į eksperimentinės ekonomikos laboratoriją ir pasiūlyti jiems lengvai užsidirbti tikrų pinigų.
– Papasakokite, kuo užsiima gana egzotiškai apibūdinami mokslininkai – elgsenos ekonomistai?Standartinės ekonomikos teorijoje egzistuoja terminas homo economicus, reiškiantis, kad žmonės yra visiškai racionalūs ir savanaudžiai. Bet akivaizdžiai tokie nesame – juk padedame kitiems, klystame priimdami sprendimus (ne tik nesugebame be klaidų išspręsti sudėtingų lygčių, bet ir gerokai paprastesnių dalykų neatliekame tobulai). Tad elgsenos ekonomistai kvestionuoja šias dvi prielaidas ir ieško mūsų elgesio sistematingumo. T. y. teigdami, kad nesame visiškai racionalūs ir absoliutūs savanaudžiai, keliame klausimą: kas mes esame ir kokios mūsų elgesio tendencijos bei dėsningumai?
Eksperimentinės ekonomikos laboratorijoje testuojame, kaip tikri žmonės elgiasi tikrose situacijose ir kiek jų elgesys dėsningas. Pavyzdžiui, man įdomu, kada, kodėl ir kiek žmonės meluoja. Kad tai išsiaiškinčiau, laboratorijoje duodu žmonėms ridenti kauliukus. Kuo daugiau jie išridena, tuo daugiau pinigų gauna. Viskas vyksta anonimiškai, tad tyrimo dalyviai gali meluoti dėl piniginės naudos. Daug žmonių meluoja, bet taip pat daug sako tiesą. Nemaža dalis teigia išridenę ne patį didžiausią skaičių šešetą, o penketą – taip jie patys sau neatrodo visiški melagiai ir gauna gana daug pinigų.
Šį eksperimentą atlikome įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, Tailande paprašėme ryžių augintojų ridenti kauliukus prieš derliaus nuėmimą (kai jiems labiausiai trūksta pinigų) ir po (kai pinigų pakanka). Nustatėme, kad nepriteklius nepaverčia žmonių didesniais melagiais: ryžių augintojai ir prieš derliaus nuėmimą, ir po jo melavo panašiai. Trumpai tariant, elgsenos ekonomistai atlieka eksperimentus su žmonėmis, siūlydami jiems tikrų pinigų ir bandydami suprasti, kaip jų elgesys nukrypsta nuo standartinių ekonomikos prielaidų.– Kurie iš knygoje „WO/MEN„ aptariamų stereotipų mums turi didžiausią įtaką? Pavyzdžiui, trukdo siekti karjeros, smukdo savivertę, skatina elgtis neetiškai ar nemoraliai. Ar mokslinių faktų išmanymas gali kaip nors padėti žmonėms keistis?– Daug stereotipų neturi jokios tiesioginės žalos. Pavyzdžiui, tikime, kad žydra spalva tinka berniukams, o rožinė – mergaitėms. Lyčių stereotipai tampa pavojingi, kai dėl jų atsisakome sprendimų, kurie mums atneštų naudos. Knygoje rašau apie stereotipą, kad vyrai labiaulinkę būti laikomi genijais (kitaip tariant – protingesniais) nei moterys. Jei moterys tuo tikės, jos gali rečiau rinktis STEM profesijas, kurioms kaip tik ir reikia to „genialumo“ komponento. Buvo atliktas eksperimentas, kuriame dalyvavo vaikai. Kai jiems buvo sakoma, kad žaidimas, kurį jie gali žaisti, skirtas „labai protingiems vaikams“, jį dažniau rinkosi berniukai. Tai reiškia, kad jau nuo mažens tikime, jog „labai protinga“ veikla skirta vyriškai lyčiai. O tai labai pavojinga.
