Iš tuštumos į tuštumą – tokia jėgos lemtis. Williamo Shakespeare’o tragedijose politinė galia tampa lauku, kuriame galutinai apsinuogina žmogaus menkystė, trapumas ir pasmerktumas tylai ir tuštumai.
Išskleistą makbetiško gyvenimo apibrėžtį – „idioto papasakota istorija, pilna triukšmo bei įtūžio ir nieko nereiškianti“ – ne veltui lydi hamletiška tyla ir tuštuma. „Toliau – tyla“. Tai paskutiniai Hamleto žodžiai prieš mirtį, tampantys tragedijos užsklanda. Jis išpranašauja ir laukia, kada Norvegijos princas Fortinbrasas taps Anglijos karaliumi, bet… Toliau – tyla. Ir viskas baigiasi. Iš tuštumos į tuštumą – tokia jėgos lemtis.
Vytauto Didžiojo universiteto teatre Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Ričardas II“ atveria šiandienos galios lauko interpretacijas. Viskas modernu. Kita vertus, W. Shakespeare’o tragedijos ir istorinės kronikos gimė modernios savo problematika. Visa dabartinė politika su tariamais atradimais ir naujovėmis viso labo tėra jo kūrinių paraštės. Kad ir kaip būtų, kokainą uostantis, metodiškai, ramiai ir sykiu nuožmiai artimiausią aplinką pražudantis, nuo politinės galios apkvaitęs jaunuolis šiame spektaklyje nutolsta nuo monstro, patologiško individo, žvėries ar demono. Modernus žvilgsnis į politiką – mes juk nežinome, kokios blogio jėgos slypi žmoguje, atsisakančiame net svarstyti, kas jis buvo, iki pateko į galios lauką, juolab kas jis bus išvestas ar pašalintas iš jo (nes diktatoriai patys nesitraukia – blogis pagal apibrėžtį gimsta ten, kur savo noru išeiti nesiruošiama).
Galia yra narkotikas. Kas jo per anksti arba per vėlai paragavo, tas savo noru ir taip paprastai iš galios lauko neišeis. Paliks įgaliotinių, silpnų ir valdomų figūrų, susikompromitavusių ir lengvai šantažuojamų žmonių, bet tai vis tiek bus užmaskuotas buvusio valdovo pasilikimas galios lauke. Galia sugriauna ne tik šeimos ir giminystės saitus, nes jos asimetrija suardo kraujo logiką. Ji sunaikina ir draugystę. Juk moderniojoje politikoje valdo ne visa šeima ar giminė, tik jos personifikacijos, kurioms taip pat reikia šeimos pakaitų, o vienu jų tampa gauja su visais dabartiniais savo pavidalais, nuo politinių partijų iki nepartinių ir kvazipolitinių administracinių bei verslo darinių.
