Kultūros istorikas, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto docentas dr. Aurimas Švedas sako, kad šiandienos Lietuvoje jo kolegų bendruomenė išgyvena aukso amžių. Su pašnekovu IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie kintantį istorikų vaidmenį ir kodėl jiems svarbu neužsidaryti bibliotekose.
– Įvairiose viešosiose diskusijose vis iškyla klausimų, ką šiandien galime vadinti kultūra. Kaip šią sąvoką suprantate jūs – kultūros istorikas?
– Viena VU Istorijos fakulteto studijų programų yra kultūros istorija ir antropologija. Joje nėra nė vienos disciplinos, kurią griežtąja prasme laikytume menotyrine. Istorikai ieško savojo apibrėžimo, kuris yra tolokai nuo aukštosios kultūros kaip vienintelio kultūros objekto supratimo. Kalbame ne tik apie elito kultūrą (kuri, žinoma, taip pat svarbi), bet ir apie mums reikšmingą kasdienybės kultūrą. Tai yra darbo, kasdienių tarpusavio santykių, vaiko gimimą ir auginimą gaubiančią kultūrą. Savo kultūrą turi ir karas: pavyzdžiui, sutariama, kad pasidavę jo belaisviai nusipelno gailestingumo. Sportas taip pat turi savo kultūrą. Galime sakyti, kad pasaulio futbolo čempionatai tam tikru atžvilgiu yra ir geopolitika, ir verslas, ir šiuolaikinė karo sublimacijos forma, kartu ir tarptautinis kultūrinis įvykis.
Kultūra yra pernelyg platus laukas, kad jį visą galėtų aprėpti vienos studijų programos studentai. Manau, istorikai sąmoningai nelenda į tas sferas, kuriose labai sėkmingai dirba kinotyrininkai ar literatūrologai. Kita vertus, kiek tenka stebėti man labiausiai imponuojančius savo srities specialistus – Agnę Narušytę, Giedrę Jankevičiūtę, Živilę Pipinytę ir daug kitų, – jie visi, įsigilinę į savo dalyką, ilgainiui pradeda užsiimti kultūros istorijos studijomis. Juk labai sunku kalbėti apie fotografiją, paveikslą, kino filmą, ištraukus jį iš supančio ryšių, kontekstų ir prasmių lauko.
