Ką tik pasirodžiusi Jūratės Katinaitės knyga „Karalių kuria aplinka“ – tai kelionė per dainininko Vaclovo Daunoro biografiją, o kartu ir sovietmečio grimasų veidrodis. IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė su muzikologe kalbėjosi apie iššūkį į 260 puslapių sutalpinti vieną išskirtinį likimą.
– Esate pasakojusi, kad prieš pirmąjį susitikimą su V. Daunoru jo kiek baiminotės. Kaip judviejų pokalbiai išaugo iki knygos?
– V. Daunorą labai mylėjau kaip dainininką. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, jis tuometiniame Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre (VAOBT) atliko karaliaus Pilypo II partiją G. Verdi „Don Karle“ – vaikščiojau kone į visus spektaklius, buvau užburta jo kaip artisto. Dabar manau, kad iš dalies būtent dėl to tapau operos kritike: per „Don Karlą“ ir V. Daunorą atradau operą, visą gyvenimą joje ieškojau tokios kokybės, kokią mačiau tuose spektakliuose.
Apie neva sudėtingą V. Daunoro charakterį gandai sklido dar nuo tų laikų, kai jis 1979 m. parašė laišką Leonidui Brežnevui (jame pasakojo apie patiriamą persekiojimą, skriaudas ir prašė leidimo išvykti gyventi į užsienį – IQ past). Žinoma, kažkas buvo suinteresuotas tuos gandus skleisti. Bet pažinusi V. Daunorą pamačiau visai kitokį žmogų – labai jautrų, pažeidžiamą, be galo geros širdies. Jame nėra nė lašo primadoniškumo. Muzikologė Jūratė Vyliūtė labai taikliai pastebėjo: šis žmogus visiškai nesirūpino savo įvaizdžiu, bet vis tiek buvo kultinis.
