Donatas StankevičiusPrieš metus prasidėjusi slovėnų režisieriaus Jašos Koceli pažintis su Nacionaliniu Kauno dramos teatru (NKDT) išaugo į jau netrukus įvyksiančią spektaklio „Elektra“ premjerą. Prieš ją Viktorija Vitkauskaitė menininko klausė, ką savito jis rado garsiojoje tragedijoje.
– Anksčiau esate dirbęs ne tik gimtojoje Slovėnijoje, bet ir Vengrijoje, Serbijoje, dabar repetuojate Kaune. Tokia praktika sulaukti pasiūlymo padirbėti svetur jums jau tampa įprasta?
– Esu aktyvus žmogus, savo komandos narius taip pat kartais raginu vykti į užsienį pasisemti patirties. Slovėnijoje teatro scena puiki, gyvybinga, bet ji gana maža, visi vieni kitus pažįsta. Todėl kartais tiesiog norisi įkvėpti šviežio oro. Šalys, kuriose man teko ar tenka dirbti, garsėja savo teatro paveldu, ir tai mane labai traukia. Apskritai manau, kad menas neturi turėti sienų. Kita vertus, teatras pasižymi savotiška specifika – jame kalbama vietos kalba. O ši atvykusiam žmogui tampa barjeru. Bet tam čia ir esu, kad galėčiau tą barjerą sušvelninti, kad gebėtume dalytis savo pojūčiais ir jausmais visame žemyne nepaisydami sienų, nes tai mus praturtina.
