Pirmasis darbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) sezonas generaliniam direktoriui Jonui Sakalauskui nepašykštėjo iššūkių. Tačiau Viktorijai Vitkauskaitei jis pasakojo, kaip krizės tampa pamokomis, o nesėkmės – naujomis ambicijomis.
– Kaip pats vertinate pirmuosius savo darbo LNOBT metus?
– Reikia turėti omeny, kad pirmieji metai yra tam tikras persvarstymo, apsižvalgymo laikas. Savo padarytą pradžią vertinu teigiamai. Apskritai manau, kad dabar mano gyvenime yra labai geras laikas. Vis dėlto per trejus metus iš nevyriausybinio sektoriaus, nepriklausomo menininko statuso šoktelėti į kitą lygą – tebūnie ir kitu amplua – yra daug.
Sakyčiau, kad atėjus naujam jaunam vadovui teatras ne tik kad nesugriuvo, bet palaikydamas esamą lygmenį ar net jį kilstelėjęs ėmė braižyti naujas gaires. Per šį laiką pavyko išvengti ir suvaldyti nemažai krizių, įgyvendinti įdomių projektų. Taigi pirmuosius metus vertinu gerai, nors pats vis turiu abejonių. Kartais atrodo, kad viskas nevyksta taip greitai, kaip man norėtųsi. Bet turime suprasti, kokioje šalyje, kokiame teatre, kokioje istorijoje ir kokiomis tradicijomis gyvename.
