Andrej VasilenkoAnimė ir manga – tai tik kelios iš labiausiai pasaulyje paplitusių japonų populiariosios kultūros formų, sakė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) generalinis direktorius Arūnas Gelūnas, kuravęs Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytą parodą apie Japonijos popkultūrą nuo Edo periodo (XVII–XIX a.) iki šių dienų. IQ apžvalgininkei Agnei Baltrūnaitei jis atskleidė, kuo ypatinga japonų popkultūra ir ką parodoje „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ išvys lankytojai.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Nors Lietuva ir Japonija geografiškai yra toli, atrodo, kad šalys vis labiau artėja. Kas jus paskatino pirmąkart Lietuvoje surengti parodą, skirtą japonų popkultūrai?
– Šios parodos kūrimas buvo nuotykių nuotykis. Sėkmingai pasiruošėme ir netgi gavome beveik visus meno kūrinius, apie kuriuos svajojome, tačiau neišvengėme ir nuopuolių. Bendraudami su animacijos kūrėjo režisieriaus Hayao Miyazaki darbų platintojais sužinojome, kad jo animės darbus galime išsinuomoti tiktai iš Maskvos. Pasiūlymas derėtis su Maskva dėl H. Miyazaki darbų – pažeminimas ir anachronizmas. Po tokio akibrokšto toliau ieškojome ir gavome nuostabių animės kūrinių jau be Maskvos pagalbos. Kadangi mes karo nemaitiname, Maskvai pasakėme: „Ačiū, ne.“
Vienas pagrindinių stimulų rengti šią parodą – noras papasakoti Japonijos populiariosios kultūros istoriją iš daug platesnės nei XX ir XXI a. perspektyvos. Žinoma, prisidėjo ir asmeninė nostalgija šiai šaliai ir jos kultūrai. Dvejus metus studijavau Japonijoje, mokiausi japonų kalbos ir menų. Kai baigiau studijas, man siūlė likti septyneriems metams, tačiau negalėjau priimti to kvietimo. Kaip tik tuo metu kūrėsi Lietuva ir aš norėjau būti įvykių sūkuryje.
Gintarė GrigėnaitėSugrįžau į Lietuvą ir nuo to laiko mano ryšys su Japonija tiktai stiprėjo, Vilniaus universitete dėsčiau japonų meno istoriją. Be kita ko, netgi pirmoji mano perskaityta japoniškos tematikos knyga – japonų rašytojos Mijoko Macutani „Taro nuotykiai kalnų šalyje“ pakliuvo į rankas dar vaikystėje. Todėl galiu drąsiai teigti, kad Japonija – reikšminga mano biografijos dalis.
Tačiau yra ir kitų svarių priežasčių, paskatinusių giliau narplioti Japonijos populiariąją kultūrą. Per pastaruosius dešimtmečius mūsų kasdienybėje atsirado labai daug japoniškos kultūros apraiškų. Pastebėję šią tendenciją supratome, kad galime sukurti tokią parodą, kurioje atskleistume, kaip nuo Edo laikotarpio (XVII–XIX a.) keitėsi japonų popkultūra.
– Kuo ypatingas Edo periodas Japonijos istorijoje ir kokios meno formos atsirado tuo laikotarpiu?
– XVII a. didžiausiame to meto pasaulio mieste Ede (dabartiniame Tokijuje) vyravo griežtai hierarchinė visuomenė, kuri viena pirmųjų pasaulyje įsteigė laisvalaikio ir pramogų erdvę nekilmingiems miestiečiams – Jošivaros linksmybių kvartalą. Šioje miesto vietoje susiformavo gerai žinomos Japonijos populiariosios kultūros formos: atsirado kabukio teatras, ikebana – gėlių puokščių komponavimo menas, haiku poezija ir ukijo-ė – spalvotieji medžio raižiniai. Beje, japonų menas padarė milžinišką įtaką impresionistams. O postimpresionistas Vincentas van Goghas, įkvėptas Utagawos Hiroshige’s ukijo-ės kūrinio „Netikėta liūtis virš Šin-Ohašio tilto ir Atakės“, aliejiniais dažais nutapė beveik tikslią jo kopiją.
A. Gelūnas: „Mane labai žavi japonų kultūra, kuri kūrėsi ir klestėjo politiškai neįgalintų klasių aplinkoje.“
– Kokias paraleles įžvelgtumėte tarp Edo laikotarpio Japonijoje ir aukso amžiaus olandų tapybos XVII a.?
– Neseniai LNDM Radvilų dailės muziejuje eksponavome olandų portretisto, tapytojo Franso Halso darbus. Būtent jis, talentingas teptuko meistras, sulaukdavo daugybės užsakymų iš vidurinio sluoksnio miestiečių, mokslininkų, kultūrininkų ar kitų visuomenės grupių atstovų. Tas pats vyko ir Edo laikotarpiu Japonijoje. Viduriniam visuomenės sluoksniui priklausantys japonai galėjo laisvai užsisakyti meno kūrinių iš kokio nors tapytojo ar ukijo-ės meistro.
Verta paminėti ir tai, kad XVII a. Olandijoje 93 proc. visuomenės buvo raštingi žmonės. Tai rodo, kad ne tik to meto išrinktieji, aukštesniųjų luomų atstovai skaitė knygas, mokėsi, bet ir kur kas platesni visuomenės sluoksniai turėjo galimybes skaityti ir mokytis. Kitas stulbinantis faktas – Edo laikotarpiu japonai į savo šalį įsileisdavo tiktai olandus. Pastarieji, atvykę į Japoniją per Nagasakio uostą, platino europietiškas knygas ir netgi mokslo prietaisus.
Nors tiesioginės paralelės tarp olandų aukso amžiaus ir japonų Edo laikotarpio nėra, galime rasti nemažai panašumų. Olandų aukso amžius tęsėsi maždaug 84 metus, o Edo laikotarpis Japonijoje truko šiek tiek ilgiau nei 260 metų.
Andrej Vasilenko– Kodėl populiarioji, o ne aukštoji (elitistinė) japonų kultūra tapo šios parodos pagrindine ašimi?
– Pats esu kilęs iš vidurinės klasės šeimos. Mano šviesaus atminimo tėvas – neurochirurgas, o motina dirbo anglų kalbos dėstytoja. Kadangi užaugau aplinkoje žmonių, kurie viską susikūrė savomis rankomis, mane kiek erzina paveldėtas kapitalas, titulai. Esu gana skeptiškas ir aristokratų atžvilgiu. Tačiau mane labai žavi japonų kultūra, kuri kūrėsi ir klestėjo politiškai neįgalintų klasių aplinkoje. Darbštūs japonų menininkai kūrė ukijo-ė medžio raižinius paprastiems žmonėms, kurie paskendę darbų rutinoje norėjo bent akimirką sustoti ir nusikelti į svajonių ir utopijų pasaulį. Dėl to, kad meninė produkcija (įskaitant ir atvirai erotinio turinio kūrinius – šiunga knygeles ar graviūras) buvo itin paklausi plačiuose visuomenės sluoksniuose, pavyzdžiui, šilko dažytojų šeimoje gimęs vaikas, kuris nuspręsdavo tapti ukijo-ės menininku, turėjo stabilias pajamas ir galėjo pragyventi. Jeigu tas menininkas dar buvo itin talentingas, mokytojas jam tarsi garbės titulą suteikdavo savo vardą. Todėl to meto visuomenėje ne tik aristokratija, bet ir miestiečiai galėjo džiaugtis kokybiškais, aukšto lygio meno kūriniais. Netgi paradoksalu, kad Japonijoje tiek daug aukšto lygio meno, skirto ne tik elitui, bet ir masėms. Žinoma, dabar elitinio meno atstovu laikomas, pavyzdžiui, Wolfgangas Amadeus Mozartas, tačiau savo laiku tebuvo vienas iš Vienos linksmintojų. Todėl kurdamas šią parodą tikėjausi, kad man bent iš dalies pavyks reabilituoti masinę popkultūrą ir parodyti, kad tai – laisvos visuomenės bruožas.
Čia tenka susidurti ir su postmodernaus meno „Superflat“ judėjimo dalyviais, siekiančiais panaikinti skirtumą tarp elitinio ir masėms skirto meno. Anot jų, japonų mene išvis nėra jokios gilesnės prasmės – tiktai estetika.
– Gražuolės, pamėklės ir samurajai arba grožis, erotika, siaubas ir drąsa. Kodėl per šias keletą temų pasirinkote atskleisti Japonijos popkultūrą nuo jos ištakų iki šių dienų?
– Gražuolės, superdidvyriai ir gąsdintojai japonams kaitino vaizduotę nuo pačių ankstyviausių laikų. Edo laikotarpiu miestiečiai, grįžę namo po ilgos darbo dienos, užpūsdavo degančias žvakes ir tamsoje skaitydavo pačias baisiausias istorijas. Anuomet japonai taip linksminosi. Kyla klausimas, o kodėl žmonės žiūri siaubo filmus? Akivaizdu, kad nuobodžiame rutininiame gyvenime siaubo filmai yra tas mažas nuotykis, kurio kasdienybėje nepatirsi.
Čia panašiai veikia ne tik siaubas, bet ir grožis, erotika. Dėl to ir gražuolių tema – viena plačiausiai aptarinėjamų ir vaizduojamų temų japonų popkultūroje, o šioje parodoje netgi turime vieną N-18 gražuolių kambarį. Įdomu tai, kad 1840 m., jau baigiantis Edo laikotarpiui, buvo uždrausta mene vaizduoti gražuoles, kabukio aktorius ir visus kitus, anot valdžios, nerimtus vaizdus. Iškart po to mene kuriam laikui suklestėjo peizažas, istorinių temų vaizdavimas.
Apibendrintai galėčiau pasakyti, kad gražuolės, pamėklės ir samurajai – trys temos, kuriomis galima bent jau iš dalies atskleisti, kas yra japonų populiarioji kultūra ir kaip ji keitėsi nuo Edo laikotarpio. Bet dar kartą norėčiau akcentuoti, kad mane labai žavi japonų populiariosios kultūros formos, kurios kūrėsi ir klestėjo politiškai neįgalintų klasių aplinkoje.
