Kas prisimins populiarią lietuvių užstalės dainelę, tas tikriausiai įvertins mano juokus: vasaros sausrų nukamuotoje Ratnyčios pakrantėje šiemet beveik nėra grybų ir uogų, bet dzūkų mergos nelaksto nuogos. Gražiai aprengtos tautinio stiliaus sukniomis, jos linksmai aptarnavo du nuobodžiaujančius Vilniaus vyrus, nusprendusius atgyti Druskininkų apylinkėse.
Tam tiko naujasis restoranas-kepykla „Romnesa“, bandanti atkartoti kadaise recenzuoto vyresnio brolio nuo Ignalinos sėkmes ir nesėkmes. Įžengėme į butaforiniais akmenimis ir šakočių stalaktitais puoštą menę, gavom valgiaraštį, o ant baro radom reklaminį lapelį. Gedulingi pietūs ir metinės (…mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį…), suprask, itin laukiami mirusieji ir iki 130 šermenų dalyvių. Atsižvelgdamas į savo amžių priėmiau tai omenin ir pažvelgiau į žavią dzūkaitę. Lapelyje pritrūko nuorodos į anekdotą, patariantį trečios žmonos ieškoti Lietuvoje – ji tikrai gerai prižiūrės kapelius. Logiška būtų įtarti, kad Druskininkų „Romnesoje“ grybų patiekalai ruošiami su musmirėmis, dygstančiomis net per sausrą, o restoranas ir Frank Kruk atminimo vertas numirėlių šarvojimo verslas sujungti į pelningą darinį. Gal tai lietuviškos virtuvės bruožas, išryškėjantis ne tik Jaskonių kaime ir tikrai ne tik prieš Vėlines.
Tiek to. Jei pakasynos gelbsti mūsų restoranus, reikia linksmai žvelgti į mirtį, įteisinti Heloviną ir smaguriauti su šypsena. Taip ir padarėme. Pradėjome nuo alaus, nes niekas labiau netinka prie miško gėrybių. Pirmiausia grybų sriuba (2,3 euro). Negailėk šviežių baravykų ir pamiršk skelbtus žvaigždžių receptus – rezultatas neprilygstamas. Baravykų aromatas kiekvienam reporteriui ir degustatoriui būtų lyg gyvenimo iššūkis: kokiais žodžiais aprašyti šį skonį? Čia kažkas pirmapradžio, kas leidžia visas kitas lietuvių tradicijas vertinti pasitelkus baravykus. Nors radome tai, ko atvažiavome, dar sudorojau žalias salotas su lašiša iš naujos europiečių mados skyrelio. Virtuvės ypatumas: marinuoti grybukai šalia kokybiško norvegų pasididžiavimo. Tiko už 3,2 euro.
Lyg prityrę restoranų komandosai paskirstėme pajėgas dviem kryptimis: vienam teko briediena su voveraitėmis (8,1 euro), o mano smalsumas plaukė su romantiška Ratnyčios srove už lango: vėgėlė špinatų padaže už 4,9 euro. Patiekalais dalijomės, kaip priklauso tiems, kurie ne vien duona ir valdžia gyvi. Nežinau, kaip tai veikia kokybiško gyvenimo amžių, talijas ir kraujagysles, tačiau koks apgailėtinas būtų tas gyvenimas be sotaus grietinės padažo prie grybų su smulkiai pjaustytomis briedienos juostelėmis, tinkančiomis net visiškiems bedančiams? Tikrai geras patiekalas karštoje keptuvėlėje ant medinio padėklo. Restoranų senbuviai atpažintų, kad šis patiekalas turi panašumų su kepsnių šeima iš grafo Stroganovo meniu. Visokių naujybių fone ši skonio tradicija laikosi it koks „Chanel 5“ kvepalų pasaulyje. Jokių vienadienių nuotykių, tik laiko patikrintas, ilgai besitęsiantis skonis ir kvapas.
