Tarptautinis klasikinės muzikos festivalis Latvijoje šią vasarą debiutavo ambicinga programa, aukštai užkėlusia kartelę ateičiai. Žvilgsnis į jo užkulisius sėkmės formulę leidžia supaprastinti iki trijų „p“ – pažinčių, pinigų ir profesionalumo.
Tarpukariu statyta, o septintajame dešimtmetyje smarkiai išplėsta Jūrmalos koncertų salė „Dzintari“ susibūrusius po jos stogu rugpjūtį kvietė išgirsti ir čia pat ošiančią Baltijos jūrą bei paukščių balsus, ir garsių pasaulio orkestrų bei solistų atveriamą muzikinį lobyną. Lauko sienų neturinti didžioji „Dzintari“ salė leido nenuobodžiauti ir laukiant beprasidedančio Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo Zubino Mehtos, koncerto, ir prieš pat jį turėjusio įvykti IQ žadėto interviu su festivalio „Riga Jurmala“ direktore Zane Culkstena.
Kol pašnekovė vėlavo, su jos kolegomis mandagiai apsikeitėme komplimentais apie naujausias lietuvių ir latvių pergales meno mūšiuose. Viena festivalio komandos narių atsiduso paminėdama, kad tą vasaros savaitgalį diriguoti į Rygą vėl trumpam sugrįžo maestro Modestas Pitrėnas. „Kaip jums pasisekė, kad jį turite. O dar šiemet laimėjote ir pagrindinį prizą Venecijos bienalėje... Kai apie tai išgirdome, mums, latviams, ta žinia truputį sugėlė širdį“, – nusišypsojo moteris. „Na, bet užtat jūs turite šį festivalį“, – atsakiau, ir abi nusijuokėme.
Komplimentai renginiui „Riga Jurmala“ – ne tik mandagumo išraiška. Pirmą kartą surengtas festivalis į Rygos ir Jūrmalos koncertų sales priviliojo Londono simfoninį, Bavarijos radijo simfoninį, Rusijos nacionalinį, Izraelio filharmonijos orkestrus, dirigentus Z. Mehtą, Gianandreą Nosedą, pianistus Yują Wang, Janą Lisieckį, violončelininką Mišą Maiskį. Dar nuostabiau tai, kad tokią festivalio programą pavyko parengti, suderinti ir patvirtinti vos per porą mėnesių.
