Asmeninis archyvasOlgos Tokarczuk „Jokūbo knygų“ vertėją į lietuvių kalbą Vyturį Jarutį konsultavusi Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė IQ apžvalgininkei Agnei Žemaitytei pasakojo apie vertimo užkulisius
Kol Lietuvoje Nobelio premijos laureatės O. Tokarczuk gerbėjai laukė jos opus magnum vadinamo romano „Jokūbo knygos“ vertimo, rašytojos gimtojoje Lenkijoje praėjusią vasarą kilo literatūrinis skandalas. Per susitikimą festivalyje „Literatūros kalnas“, kurį Žemutinėje Silezijoje organizuoja rašytojos įsteigtas fondas, O. Tokarczuk pareiškė, kad „literatūra yra ne idiotams“. “Knygos, kurias rašome, egzistuoja tam tikroje erdvėje, visada su kuo nors susijusios, – pridūrė ji. – Netikiu, kad ateis žmogus, kuris visiškai nieko nežino, ir staiga pasiners į literatūrą, patirs katarsį. Rašau savo knygas protingiems žmonėms, kurie mąsto, kurie jaučia, kurie yra jautrūs. Manau, kad mano skaitytojai panašūs į mane. Rašau saviškiams.“
„Jokūbo knygos“ tikrai neskirtos žmonėms, kurie dėl tokių dalykų įsižeidžia, – pabrėžia L. Lempertienė. – Tie, kuriuos O. Tokarczuk vadina „saviškiais“, paprasčiausiai yra nuolat skaitantys žmonės. Šis kūrinys neskirtas nei judaikos specialistams, nei norintiems jais būti. Tai istorinis romanas, tam tikro laikotarpio epopėja, kuriame pasakojama toli gražu ne vien apie žydus, bet ir apie Lenkijos, Artimųjų Rytų bendruomenes, yra ir daugiau vingių, kurie būtini geram, intriguojančiam istoriniam romanui. Be to, skaitytojas neprivalo žinoti tam tikrų šaltinių, nes knyga pati tampa šaltiniu. Tai galioja tiek knygos apipavidalinimui, kuris paremtas originalu, tiek kiekvienai detalei. „Jokūbo knygos“ – vienas geriausių mano skaitytų istorinių romanų. Iš šios knygos visų pirma gavau labai daug kaip skaitytoja, o ne kaip tyrėja, ir neabejoju, kad kiekvienas skaitytojas, kuris tiesiog myli knygas ir skaitymą, patirs tą patį.“
Koks kitas šio žanro kūrinys paliko tokį pat stiprų įspūdį?
