Su Lietuvos rusų dramos teatro vadovu Jonu Vaitkumi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė susitinka Kaune. Čia statomas naujausias režisieriaus spektaklis – Thomo Manno „Fjorenca“. Pokalbio prieš premjerą toną neišvengiamai diktuoja ne tik Kauno teatro scena, į kurią menininkas grįžo po dešimtmečio pertraukos, bet ir laikas – rytas po JAV prezidento rinkimų.
– Pjesėje apčiuopiamas įdomus pokyčių laikas: XV a. pabaiga, Florencijoje baigiasi vieno ilgamečio valdovo era ir pasirodo naujas pranašas, kuriuo minia iškart patiki. Kodėl būtent dabar pasirinkote statyti šią pjesę?
– Jau seniai buvau ją nusižiūrėjęs, net sovietmečiu svarsčiau statyti. Bet buvo kiti laikai, pjesė galbūt nebuvo tokia aktuali, o dabar tiesiog atėjo metas. Visur matau daug pasimetimo: tiek politikoje, tiek meno kolektyvų, menininkų gyvenime. Pasaulis išgyvena virsmą, ateina kažkas naujo, kažkas kitokio. Kartu su grožio siautėjimu atsiranda ir nežabota laisvė, kuri pagimdo daug įtartinų ir pavojingų išvaržų. Man pasirodė, kad verta grįžti prie temos, kurią Th. Manno lūpomis paliečia ir jo aprašomo laikotarpio menininkai. Visuomenėje ir žiniasklaidoje įsisiautėja agresyvūs atžindai, neturintys jausminio klavišo. Jie nesugeba užjausti, būti dėmesingesni kitam žmogui, kuris galbūt ne toks drąsus, įžūlus, agresyvus. Dingsta pagarbos žmogui pojūtis. Tokia atmosfera parodė, kad laikas imtis šio kūrinio.
