Margarita VorobjovaitėAbi šias veikėjas Jolanta Dapkūnaitė vaidins naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklyje. Viktorija Vitkauskaitė su aktore kalbėjosi apie tai, kas sieja dvi skirtingose epochose gyvenančias, bet panašų virsmą išgyvenančias moteris.
Šimtosios Žemaitės mirties metinės bus minimos dar tik kitų metų gruodį, bet jau dabar jai skirtų meninių projektų idėjos sklando ore ir net nusileidžia į žemę. Jau dabar didžiulio populiarumo sulaukė penkių klaipėdiečių grupės „Graži ir ta galinga“ žemaitiškai sudainuotas kūrinys „Žemaitė“. Dabar LNDT menininkus pakvietė siūlyti idėjų, kaip paminėti šią sukaktį ir šią neeilinę moterį.
J. Dapkūnaitei prie Žemaitės ir jos kūrybos teko prisiliesti ne tik mokyklos suole. Prieš kelerius metus MO muziejus parengė interaktyvų projektą „Vilniaus kalbančios skulptūros“, kuriam vykstant telefonu paskambinę žmonės galėdavo išgirsti skulptūrose įamžintų asmenybių ar personažų pasakojimus. J. Dapkūnaitė tuomet įgarsino Žemaitę, tiksliau, nuo 1971 m. Žemaitės skvere esančią Petro Aleksandravičiaus kurtą jos skulptūrą. Tąsyk viskas tuo ir baigėsi. Bet prieš kurį laiką, keliaujant po Lietuvą su bičiule ir kalbantis apie lietuviškumą, mūsų krašto gamtą ir panašiomis temomis, J. Dapkūnaitei šovė mintis – ji turi suvaidinti Žemaitę. „Tik pati nežinojau, ko noriu“, – prisimindama pradžią juokėsi aktorė.
Ko tiksliai ji nori, nebuvo lengva įvardyti ir spektaklio „Julija“ gimimo pradžioje, kai apie būsimą kūrinį jau susibūrė kalbėti jo komanda: scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Linas Rimša, dramaturgas Sigitas Parulskis. „Kreipiausi į Sigitą, nes kitų dramaturgų tiesiog nepažįstu. Ėmiau berti istorinius faktus apie šią asmenybę, o Sigitas – senas vilkas – gal jau ir turėjo kažkokį savo matymą. Tai, kad spektaklyje yra dvi moterys – Julija bei mūsų dienomis gyvenanti Dora, kad veiksmas vyksta dviejose laiko linijose, – jau Sigito sumanymas.“
