Tapytojo Lino Jusionio darbai nesupainiojami dėl architektūriškų tikslių linijų, geliančios mėlynos ir nebaigtų siužetų. Visgi naujausia jo paroda atvėrė ir pažįstamas, ir anksčiau neakcentuotas idėjas. Ievai Rekštytei-Matuliauskei menininkas pasakoja apie po truputį kintančią kūrybinę mitologiją.
– Pastarąją personalinę parodą „Vartų“ galerijoje pavadinote „Nuopuoliu“. Ką turėjote omenyje pasirinkdamas šį žodį?
– Šiuo atveju nuopuolis susietas su dekadentiškumu, meno istorija, mano darbuose regimais parkais ir fontanais. Tai ir asmeninis deklaravimas – tapymas man atrodo dekadentiška, maloni, savitikslė ir rafinuota veikla, neturinti jokio aukštesnio tikslo.
Galvodamas parodų pavadinimus anksčiau stengdavausi aprėpti visus darbus ir atrasti jų pateisinimą. Paroda „Tik sniege liko žymės“ nurodė į siužetą, detektyviškumą. Kita, surengta Klaipėdoje, „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks“ buvo labiau apie utopiškumą ir erdvę, kuri mano darbuose pakeičia pasakojimą, apie laiko ir tapybos sustingimo sąsajas. Naujausioje parodoje pasakojimo kaip siužeto nebeliko, o utopiškumo yra dar daugiau. Šįkart kitaip – rengdamas savo ketvirtąją ar penktąją personalinę parodą jau nebejaučiu būtinybės prieš ką nors teisintis ir įrodinėti. To daryti nereikėtų apskritai. Tapybą dažnai bandoma konceptualizuoti ją pateisinant, tarsi ji pati nebūtų pakankamai legitimi.
