Mehdi BenklerDebiutinis pilnametražis Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“, paremtas geografo Kazimiero Pakšto gyvenimo istorija, nukels į 1938–1939 m. Ievai Šukytei režisierius pasakojo, kuo, jo manymu, XX a. ketvirtasis dešimtmetis panašus į šiandienę Lietuvą.
– Kalbos apie augančią karinę grėsmę, „Brexitas“, dešiniųjų politinių jėgų stiprėjimas – tokiame kontekste gimė jūsų filmas „Nova Lituania“, nors pasakoja apie paskutinius tarpukario metus Lietuvoje. Kodėl pasirinkote šį laikotarpį?
– Istorija nėra linijinis darinys. Tai reiškia, kad laiko atžvilgiu arčiau mūsų esantys periodai nebūtinai yra panašesni į dabartį. Ketvirtasis dešimtmetis man gerokai lengviau suprantamas negu tai, kas vyko po to. Mes nuolat vertiname karą, pokarį, bet niekuomet nesame emociškai jautę, ką reiškia rizikuoti dalykais, kuriais tomis sąlygomis buvo priversti rizikuoti žmonės. Mums neteko rinktis iš to, ką turėjo rinktis jie. Arba, pavyzdžiui, aš nežinau, ką reiškia gyventi tragiško nuobodulio, sąstingio sąlygomis, kokiu galbūt būtų galima laikyti vėlyvąjį sovietmetį.
