Per birželio pradžioje Vilniuje vykusią meno mugę „ArtVilnius‘18“, organizatorių teigimu, parduota darbų už 350 tūkst. eurų (80 tūkst. daugiau nei pernai). Taip, tai nebloga vieta dairytis ir įsigyti meno kūrinių namams ar biurui. Tačiau šį tekstą norėčiau dedikuoti ne pirkėjui.
Galbūt – būsimam pirkėjui, kuris dabar tik pradeda pažinti meną ir nėra pratęs prie didesnių meno renginių. Juk Vilniaus meno mugė, nors ir tarptautinis renginys, taip pat yra proga vienu kartu pamatyti dalį pastaraisiais metais sukurtų lietuvių menininkų kūrinių, susipažinti su naujais vardais ar prisiminti jau žinomus.
Tolimesni patarimai galbūt pravers bet kurioje (ne tik lietuviškoje) meno mugėje. Nebūtų tikslinga jais naudotis rimtoje meno parodoje – vis tik būtent meno mugės yra skirtos socializacijai, pažintims ir fragmentiškam įspūdžių bei informacijos siurbimui. Taip pat jos – labai margos, pilnos įvairiausių žanrų ir tematikos darbų: rimtų, tuščių, interaktyvių ar nepretenzingai dekoratyvių. Vilniaus meno mugėje dalyvavo 55 galerijos – tai reiškia, kad buvo tiek pat stendų, kai kuriuose – po kelis autorius. Vaikštinėti tarp jų kritiškais veidais, rūšiuojant darbus į „gražu-negražu“ ar „menas-nemenas“, man rodos, nuobodoka. Štai kelios strategijos, kurių imasi patyrę lankytojai, norintys pernelyg greit nenuvargti, o neretai ‒ ir geriau suprasti konkrečius meno kūrinius: jie nebijo klausti ir bendrauti, patys elgiasi kūrybiškai ir mielai veliasi į siūlomus meno nuotykius.
Pirmosiose „ArtVilnius“ mugėse dalyvavę galerininkai iš užsienio stebėdavosi, kad žiūrovai jų nieko neklausia ir net vengia bendravimo. Kai kuriems lietuvių galerininkams ir menininkams, priešingai, keista buvo tai, kad mugėje reikia kalbėtis. Su laiku viskas pamažu stoja į savo vietas – lankytojai vis dažniau išdrįsta pakalbinti stenduose stovinčius žmones, o šie vis dažniau supranta, kad bendrauti reikia.
