Šiose Antano Sutkaus nuotraukose – jo bičiulio sutuoktinė ir, pasak fotomenininko, gražiausia mergina po jo žmonos. Ieva Rekštytė nutaria pakalbinti moterį, ne kartą įamžintą žymiausio lietuvių fotografo.
Lygiai prieš metus pasirodžiusios rubrikos „Nuotraukos istorija“ pirmasis pasakojimas nukėlė į A. Sutkaus sūnaus gimtadienį Užupyje, kai trejų metų Indrė susidrovėjusi prigludo prie mamos rankos. Fotografas, to nė neįtardamas, išsaugojo šią akimirką ateičiai kaip motinystės ir vaikystės simbolį. Praėjus penkiasdešimt metų nuo šventės, nuotraukos heroję pasisekė pakalbinti būtent todėl, kad ji – šeimos draugų duktė, o ne atsitiktinai menininko pamatyta mergaitė. Apie jam būdingą artimos aplinkos fiksavimą fotografijos istorikė Margarita Matulytė yra kalbėjusi: „A. Sutkus pagrįstai priskiriamas prie didžiųjų pasaulio fotografijos meistrų ir teisėtai vadinamas lietuvių fotografijos Homeru – vientisa autoriaus viso gyvenimo kūryba ir yra epas, sudėtas iš kasdienybės fragmentų.“
Išlaikyti smalsų žvilgsnį savo aplinkai, gebėjimą pastebėti žmones, kurių veidus, kūno kalbą moki atmintinai, – ypatinga menininko savybė. Pasiteirauju, ką apie savo „kasdienybės fragmentus“ mano pats A. Sutkus: „Viskas paprasta, turi pirmiausia fotografuoti sau – norėti išsaugoti tą vaizdą ir prisiminimą savo dvasinėje kišenėje. O juk visada labiausiai norisi prisiminti sau mielus ir brangius žmones. Niekada nesuprasdavau kolegų fotografų, kurie sakydavo, kad „eina daryti menų“. Fotografuodamas matydavau ne meną, o gyvenimą.“
Įsitikinti, kad A. Sutkus būna įkvėptas kasdienybės, pavyksta ir šįsyk. Subtili merginos šypsena kitame puslapyje užfiksuota ką tik po sočių menininko senelių paruoštų pietų Kloniškiuose, Kauno rajone. Ten Antanas praleido daug laiko ir gamtos apsuptyje gludino fotografo žvilgsnį. Lėkštėje, kurios kyšo tik kampas, prieš kelias minutes garavo bulvienė. 1963 m. vasara ritosi į pabaigą (tai byloja ir į atlapą įsegtas jurginas); pietauti lauke dar pats malonumas. Ši moteris – Marė Trečiokaitė-Grubevičienė – A. Sutkaus bendraklasio Algirdo Grubevičiaus žmona. Su Algiu juodu draugavo ir įstoję mokytis į aukštąsias mokyklas Vilniuje, bendravo jųdviejų žmonos Auksė ir Marytė. Algis tapo dailininku, grafiką baigusi Marytė ėmėsi pramoninio dizaino, Auksė vertėjavo. Jaunos poros kartu nemažai keliavo po Lietuvą, o jų žingsnius be paliovos fiksavo A. Sutkus. Matyti jį primerkusį vieną akį ir spragsintį fotoaparatą buvo taip natūralu, kad ilgainiui jaunuoliai visiškai nebekreipdavo dėmesio ir atsipalaiduodavo. To ir buvo siekta, žinoma.
M. Grubevičienės bute Žirmūnuose, Vilniuje, kur atvykstu su ja pasikalbėti, kabo kita Antano daryta nuotrauka. Ten Marytė eina basomis takeliu, tuoj kirs vartelius, o ant šalia besistiebiančių rugių, dievaži, it Andrejaus Tarkovskio filme, krinta trapi ryto šviesa. Moteris prisimena, kad toji efemeriška scena įvyko 1965 m. Valakampiuose, 6 val. ryto, kai kompanija ėjo sveikinti Antano žmonos gimtadienio proga. Šiame Vilniaus priemiestyje tuomet vasarojo Sutkai. „Mes jai paruošėme dovaną – Antano padarytų nuotraukų albumėlį, kurį sumaketavo mano vyras“, – pasakoja Marytė, o aš žvelgdama į ją tylomis svarstau, kad jos prigimtinis subtilumas puikiai atlaikė laiko išbandymus. Ji užsimena, kad vakar kalbėjosi su A. Sutkumi ir šis perspėjo dėl mano apsilankymo: „Jis man vis paskambina, palaiko ryšį, nors jo draugų ir pažįstamų ratas ypač platus. Tai būdinga ir jam, ir šviesaus atminimo Auksei. Pavyzdžiui, eidami Vilniaus gatvėmis, juodu vis su kuo nors sveikindavosi, apimdavo įspūdis, kad visas miestas jiems buvo pažįstamas.“ Antaną ji vadina itin šiltu, mokančiu bendrauti ir diplomatišku žmogumi. „Jo nuotraukose retai rasi, kad kas nors specialiai pozuotų, – pašnekovė įsitikinusi, kad tai absoliutus fotografo nuopelnas, – visi jaučiasi ir elgiasi natūraliai.“
