Asmeninis archyvas„Šioje ekspedicijoje nebuvo nieko nepatogaus“, – tvirtino 500 kilometrų Laplandijoje pėsčiųjų takais ir kalnų upėmis ką tik įveikęs dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ vadovas Gediminas Andriukaitis. Iki pilnametystės festivalį atlydėjęs teisininkas Agnei Žemaitytei atskleidė, kaip jam sekasi tikromis istorijomis įkvėpti žiūrovus keistis ir keisti.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Pilnametystės sulaukęs dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šį spalį rengiamas aštuonioliktą kartą. Kaip profesinę karjerą pradedančiam teisės studentui kilo idėja nerti į kino sritį?
– Iš tiesų kelionė į dokumentinio kino pasaulį man pačiam prasidėjo netikėtai. Tuo metu Vilniaus universiteto Teisės fakultete baiginėjau Europos Sąjungos tarptautinės teisės studijas, krypau į žmogaus teisių, tarptautinės teisės klausimus. Pradėjau savanoriauti Žmogaus teisių centre ir man buvo svarbu kalbėti apie žmogaus teises, ieškojau naujų būdų, kaip tai padaryti. Netikėtai radau panašų filmų festivalį Lenkijoje „Watch docs“, kuris iki šių dienų yra mūsų partneris.
Šio festivalio filmai man paliko didžiulį įspūdį, supratau, kad norėčiau ką nors panašaus daryti Lietuvoje. Kolegos iš Lenkijos padėjo rasti filmų, nes kartu su keliais pažįstamais, kuriuos pasikviečiau darbuotis prie šio projekto, buvome visiškai ne iš kino srities, neturėjome nei kontaktų, nei pažinčių, nei supratimo. Šiandien iš pirminės komandos likau vienas.
Ta netikėta pradžia labai motyvavo, tačiau reikėjo labai daug išmokti. Apie dešimtmetį „Nepatogus kinas“ buvo pusiau darbas, pusiau širdžiai mielas hobis, nes vis dar dirbau teisininku. Galiausiai teko rinktis, likau su „Nepatogiu kinu“.
Organizatoriai– Šiandien kinas jums – ir darbas, ir hobis? Ar tai ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis?
– Man asmeniškai – taip. Tai ne tik festivalis, bet ir daug kitų susijusių organizacijos, kuriai vadovauju, projektų: „Nepatogaus kino klasė“, NK DOKU, bendruomenėms, mokykloms skirti projektai. Kaip projektų vadovas dirbu, administruoju, prižiūriu daugiau dalykų, ne vien rudenį vykstantį „Nepatogaus kino“ festivalį.
Visą laiką laikiau save žmogaus teisių (politikos) ir kultūros (kino) tarpininku. Man šiame projekte ir yra įdomiausia galimybė sujungti žmogaus teisių klausimus su kultūros lauku, įtraukti kūrėjus, matyti jų perspektyvą, kartu pajungti ir nevyriausybininkus, teisininkus, politikus ir visus burti į diskusijų forumus, susitikimus „Nepatogaus kino“ metu.
Festivalio misija – tikromis istorijomis įkvėpti žmones keistis ir keisti. Iki šių dienų jaučiu didžiulį atradimo džiaugsmą susitikdamas su dokumentinėmis tikrų žmonių istorijomis. Pats visada kažką naujo atrandu, pamatau savyje, jei tai labai autentiška, gerai papasakota istorija. Iki šių dienų jaučiu vidinį dokumentinio kino poveikį ir tikiu, kad jį jaučia ir mūsų žiūrovas.
Organizatoriai– Jei šį spalį turėtumėte galimybę pamatyti tik vieną iš 55 „Nepatogaus kino“ festivalio filmų, kurį pasirinktumėte?
– Turbūt norėčiau pakviesti žiūrovus pamatyti filmą „Amžinas tu“. Ši juosta labai gerai atspindi mūsų festivalio filosofiją – kalbėti apie tai, kas ypač aktualu, svarbu šiandien, kas daro globalų poveikį.
„Amžinas tu“ pasakoja apie dirbtinį intelektą ir kelia klausimą, ką daryti, kad netaptume šiuolaikinių technologijų įkaitais, o jos neštų naudą žmonijai ir kiekvienam asmeniškai. Filmas pasakoja apie startuolį, kuriantį galimybę pratęsti mirusių artimųjų gyvenimą. Algoritmai „pamaitinami“ tam tikra informacija – mirusio žmogaus balsu, mintimis. Tuomet dirbtinis intelektas mirusį žmogų tarsi prikelia, jis kalbasi su tavim, gali jam užduoti klausimų, bendrauti. Kuo daugiau informacijos bus pateikta, tuo tikslesnis bus gyvo žmogaus pakartojimas. Tai labai įdomus, gana sukrečiantis, bet ir jautrus, etinių klausimų keliantis filmas. Jo režisierius Hansas Blockas svečiuosis festivalyje ir žiūrovams papasakos apie kūrybinį procesą.
Visą laiką laikiau save žmogaus teisių (politikos) ir kultūros (kino) tarpininku.
Šis filmas įkvėpė suformuoti atskirą festivalio programą „Dirbtina“, kuri susijusi su komunikacijos problemomis, socialiniais tinklais, medijomis, algoritmais. Visu tuo, kas labai greitai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Tai jau priimame kaip faktą ir dabar galvojame, kur visa tai juda, ką su tuo daryti. Jau dabar Ukrainoje vyksta robotų karai, o po kelerių metų savavaldės viena prieš kitą kovojančios mašinos taps karinės pramonės kasdienybe.
Pertekliaus, persotinimo jausmas, kai algoritmai mus maitina tam tikra informacija feisbuke, jutube ir kitose platformose, tiesiog atbukina. Esi maitinamas tuo, kas tave labiausiai jaudrina, ir tada jautrumas visai kitai informacijai atbunka. Pavyzdžiui, šios programos filmas „Noriu kažką jausti“ kalba apie totalinį emocinį mūsų atbukimą persisotinus skaitmeninės informacijos.
Organizatoriai– Į ką dar festivalyje siūlytumėte atkreipti dėmesį daugiau laiko dokumentiniam kinui galinčiam skirti žiūrovui?
– Daug svarstėme, ką akcentuoti šiemečio festivalio programoje. Galiausiai nusprendėme, kad šiemet gyvename globaliame rinkimų cikle, vyksta daugybė pokyčių ar bent jau diskusijų apie būtiną pasaulio pokytį. Politikai dalija labai daug pažadų, kurie dažnai tėra lozungai, neturime laiko gilintis į juos, pasiaiškinti, kas už pompastiškų teiginių slypi iš tiesų.
Savo programa ir kviečiame sustoti, įkvėpti ir skirti pusantros dvi valandas per dokumentinio kino pasakojamą tikrą istoriją pažvelgti į aktualijas, į esmines problemas, su kuriomis susiduriame. Rinkimų fonas tam įkvepia. Juk visi tame cikle gyvename, už kažką balsuojame, renkame, bet ar apsisprendžiame gerai apmąstę? Taigi kviečiame ieškoti kritinio santykio su rinkimų procesu.
Išskirtinis „Nepatogaus kino“ bruožas – siekiame būti pačiu prieinamiausiu festivaliu Lietuvoje. Beveik visus festivalio filmus galima pažiūrėti ir nuo sofos per internetą, galima juos nemokamai žiūrėti su festivaliu partneriaujančiose bibliotekose. Nuo pat pradžių norėjome, kad filmus, kurie kalba tokiomis svarbiomis temomis, galėtų pamatyti kiekvienas, todėl rodėme juos nemokamai. Tokia galimybė išlieka atėjus į kino rodymo vietą ir paprašius laisvos kainos bilieto, kurį galima įsigyti už kokią nori sumą. Tam, kad kiti galėtų filmus žiūrėti kad ir už centą, kai kurie žiūrovai laisvos kainos bilietus perka ir po 50, ir po 100 eurų.
*****susije*****
Visgi labiausiai kviečiame žiūrovus rinktis filmų peržiūras kino teatruose, kur daugelį seansų lydi papildomi renginiai. Šiemet bus ir patyriminių seansų, kur bus ne tik įvairiausių diskusijų, bet ir pasivaikščiojimas po Belmonto mišką su „Miško maudynių“ gide Mila Monk, po kurio pakviesime kino teatre žiūrėti garsios suomių režisierės Virpi Suutari naujausios juostos „Miško karta“. Filmas pasakoja apie jaunus Suomijos aplinkosaugos aktyvistus, kurie bando išsaugoti šimtametes sengires nuo iškirtimo. Režisierė fiksuoja jaunosios kartos santykį su gamta, su aplinka, kai į mišką žiūrima ne vartotojišku žvilgsniu.
Dar vienas naujas akcentas – filmų peržiūros su tinklalaidžių įrašais. Visą savaitgalį vyks specialios sesijos, kai pasižiūrėję filmą su žinomais Lietuvos tinklalaidžių kūrėjais „Žaidžiam žmogų“, NARA ir „Dialogas“ kursime tiesioginius tinklalaidžių įrašus.
Po filmo „Neurotipai“ su Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ atstovais kalbėsime apie autizmą ir įtrauktį, po filmo „Medicha“ su žmonėmis iš Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis diskutuosime apie šio reiškinio problematiką, apie tai, kaip ji aktuali Lietuvai, nes vykstant karui Ukrainoje yra moterų, karo pabėgėlių pažeidžiamumo problemų.
Antrus metus festivalyje vyks išplėstinės realybės kūrinių paroda „NK-Interactive“. Sostinės Radvilų rūmuose žiūrovai galės išbandyti šią novatorišką technologiją. Dalis istorijų joje bus dokumentinės, dalis – dokumentikos įkvėptos.
Dar viena antrus metus gyvuojanti iniciatyva – „Nepatogūs pasakojimai“. Čia kino galbūt mažiausiai, bet tikrų istorijų pakanka. Šioje programoje žmogaus teisių srityje veikiantys arba įvairių patirčių turintys žmonės dalijasi savo istorijomis. Profesionali istorijų pasakotoja pašnekovus paruošia, padeda išvystyti istoriją, kuri renginio metu pristatoma.
– Kaip festivalyje atstovaujama „nepatogiai“ Lietuvos kino dokumentininkų kūrybai?
– Filmas „Šventiesiems stebint“ visiškai lietuviškas – ir režisierius, ir visa komanda yra lietuviai. Su kūrybine komanda ir filmo veikėjais bus galima susitikti po filmo peržiūros. Tai pasakojimas apie menininkus, kurie ant fronte naudotų šovinių dėžių tapo šventųjų ikonas. Jas pardavę, renka pinigus humanitarinei veiklai fronto zonoje.
Išskirtinis „Nepatogaus kino“ bruožas – siekiame būti pačiu prieinamiausiu festivaliu Lietuvoje.
Filmą „Zero Zone“ kūrė britas režisierius Markas Hammondas su Lietuvos prodiuseriais. Režisierius taip pat viešės festivalyje. O filmas pasakoja apie pilkąją zoną, kurioje vyksta karo veiksmai. Stebėtinai šviesus filmas, parodantis unikalią fronte gyvenančių žmonių stiprybę. Atrodo, tokia desperatiška situacija, bet veikėjai spinduliuoja užtikrintumu. Filmas labai kinematografiškas, įspūdingai nufilmuotas. Ši juosta turės ir garsinio vaizdavimo takelį bei kurtiesiems ir neprigirdintiesiems skirtus titrus, tad jį galės pamatyti ir regos, ir klausos sutrikimų turintys žiūrovai.
Lietuvos dokumentinio kino mokykla, ypač poetinės dokumentikos tradicija, tikrai žinoma tarptautiniuose festivaliuose. Iki dabar rengiamos retrospektyvos, nagrinėjama Audriaus Stonio, Arūnos Matelio kūryba. Nors ryškesnių naujų vardų trūksta, garsiau girdima tik Giedrės Žičkytės, Rugilės Barzdžiukaitės kūryba, džiugina, kad jauni kūrėjai nebijo būti politiški, imtis sunkesnių temų, sudėtingesnių socialinių, politinių aspektų, nors vyresnė karta nagrinėdavo bendražmogiškąsias vertybes ir problemas, kūrė asmenybių portretus.
Asmeninis archyvas– Praėjusią vasarą visuomenės dėmesį atkreipėte kartu su keturiais bendražygiais įveikę 500 kilometrų žygį Laplandijoje „Nuo jūros iki jūros“ pėsčiųjų ir vandens keliais. Koks buvo šios ekspedicijos tikslas?
– Tai buvo mūsų komandinis projektas, skirtas sau išbandyti. Kartu su šiais bendražygiais esame įgyvendinę projektą „Lapteviečių pėdomis“, kuris turėjo istorinę vertę, nes kartu pasakojo apie į Lenos deltą ištremtus mūsų tautiečius. Keliavome Jakutijoje ir pasakojome trėmimų istorijas. Interneto svetainėje zymes.lt iki šiol likusi multimedijų istorija – trėmimų istorijos, su ekspedicijos medžiaga susipynę pasakojimai bei keturių dalių filmas.
Išvyka į Laplandiją buvo daugiau mano asmeninė iniciatyva, noras pasidalyti tuo, ką žinau apie šį kraštą. Jį šiek tiek pažįstu, nes teko keliauti po Laplandiją. Aš toks šiaurės platumų mėgėjas, o Laplandija žavi savo laukine gamta, atšiaurumu, kai nukeliavęs 500 kilometrų gali sutikti vos kelis elnių augintojus.
– Ar šią kelionę įamžinote dokumentinėje juostoje?
– Šiuo metu kaip tik montuojamas filmas, savotiška turistinė kinematografija. Kelionių mėgėjams, turistams entuziastams, manau, bus visai įdomu, nors didelės istorinės vertės, žinoma, jis neturės.
Asmeninis archyvas– Ar per 17 kelionės „Nuo jūros iki jūros“ dienų patyrėte rimtų pavojų?
– Plaukdamas kalnų upėmis turi būti atsargus, suprasti, ką darai. Ypač, kai plauki upėmis, kurių detalių aprašymų nėra. Būtina įtartinų vietų žvalgyba, saugos darbai. Sportiniu vandens turizmu užsiimu apie 15 metų, daug kartų esu buvęs Sibire – Jakutijoje, Sajanuose, Altajuje, Kolos pusiasalyje, Karelijoje. Ir draugai taip pat. Be abejo, padaręs klaidų kalnų upėse gali ir su gyvybe atsisveikinti. Bet patirtis kaupiasi, žinai, kada reikia sustoti, kada žvalgytis, kada persinešti, nes priešingu atveju kai kurie dalykai gali baigtis fatališkai. Kai patirties yra, rizikos mažesnės.
– Svajojate apie kitą žygį?
– Kol kas ne. Pastaroji kelionė atsirado iš to, kad nepavyko įgyvendinti didelio ankstesnio sumanymo. Po žygio per Verchojansko kalnagūbrį Jakutijoje turėjome važiuoti į Čerskio kalnagūbrį Kolymos upės baseine Sibire. Norėjome papasakoti dokumentinę istoriją, susijusią su garsiu Lietuvos kraštotyrininku Gediminu Ilgūnu ir jo vykdyta ekspedicija, į kurią įsipainioję ir KGB persekiojimo momentai. Buvome išvystę daugiasluoksnį multimedijų pasakojimo projektą, kuriame turėjo susipinti žygeivystės ir rezistencijos patirtys sovietmečiu, gulago istorijos ir mūsų ekspedicijos patyrimas. Deja, tada išvykti sutrukdė kovido pandemija, po to prasidėjo karas ir dabar jau visiškai aišku, kad tas projektas niekada nebus realizuotas.
Todėl pasąmonėje kabėjo toks neužbaigtas darbas. Tada per kelerius metus susidėliojo Laplandijos projektas ir su ta pačia komanda jį realizuodami tarsi užvertėme paskutinį neužbaigtos rašyti knygos puslapį.
