Menas – kičas, linksma – graudu, prabanga – skurdas. Mąstyti apie cirką itin linkstama priešpriešomis. Fotografė Monika Požerskytė patenka į užkulisius, kad patikrintų, kas teisus.
Ne didmiesčių kontūrai ir ne stabtelėti priverčiantys kraštovaizdžiai, o žmonės. Jie M. Požerskytei, žymaus fotomenininko Romualdo Požerskio dukteriai, visuomet atrodė vertesni fotoaparato spustelėjimo. Iš naujausių jos darbų žvelgia asmenybės ir jų kuriami personažai, ryškios kaukės ir natūraliomis emocijomis išrašytas veidas, į salę renkasi daug nepažįstamųjų, o užkulisiuose verda šeiminis gyvenimas. Akivaizdu, kad pasakojant apie šias nuotraukas kontrastų išvengti nepavyks.
Už ciklo „Post Circle“ (pavadinimu autorė pabrėžia, kad vienintelė jungtis tarp šių dienų cirko ir jo ištakų senovės Romoje tėra sąvoka circle, lotynų ir anglų kalbomis reiškianti „apskritimas“) užuomazgos taip pat slypi prieštaringas jausmas. Praėjusią žiemą M. Požerskytė su dukra nuvyko į pasirodymą Trakuose, po kurio abiejų įspūdžiai buvo gilūs, bet skirtingi. „Negalėčiau pasakyti, kad labai geri, – nutęsia pašnekovė. – Tiesiog stiprūs. Atmintyje išsisaugojo puošni apranga, pagrindinis cirko artistas ir jo amžius, šeiminis trupės darbas, šalta žiema Trakuose…“
Tai buvo pirmasis impulsas. Antrasis – lemiamas – įvyko akademinėje aplinkoje. Savo studentus vis paraginanti daugiau fotografuoti sau, Monika susivokė, kad pati senokai nedarė jokio asmeninio nekomercinio projekto. Apie tai susimąsčius atgijo matyto cirko vaizdai ir noras sužinoti, koks gyvenimas slypi už publikai rodomo paveikslo. „Galvojau nueisiu fotografuoti į artistų namus, bet… patekau į jų vagonėlius“, – M. Požerskytė prisimena nuostabą. Vieną cirko sezoną (jų per metus būna du: vasaros ir žiemos), penkis mėnesius, atlikėjai gyvena vagonėliuose šalia didžiosios palapinės, o jų vaikai lanko vietos mokyklas.
