Populiarusis televizijos serialas „Černobylis“ į dėmesio centrą išvilko ir daugybę buitinių sovietmečio detalių. Ernestas Parulskis pasakoja, kaip tuomečiai baltarusiški tapetai tapo geidžiamu vintažiniu artefaktu.
Prieš kelerius metus bendradarbė pradėjo remontuoti savo butą ir, jau išnešus baldus, naujai pažvelgė į sienų tapetus. Jie buvo pagaminti Baltarusijoje ir suklijuoti maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai anuomečiai naujakuriai įsikraustė į 1978-aisiais pastatytą blokinį daugiabutį. Dekoratyviai intensyvūs, slaviško dizaino tapetai po remonto, aišku, privalėjo išnykti, bet menotyrininkės ir meno istorikės žvilgsnis užfiksavo vėlyvojo sovietinio baroko žavesį, tad kolegė paprašė meistro būsimame interjere palikti senų tapetų fragmentą. Na, panašiai elgiasi paveldosaugos architektai – rekonstruojamuose paveldo statiniuose išsaugo kokią nors apysenę arką ar grindų gabaliuką.
Meistras kategoriškai atsisakė vykdyti, jo nuomone, beprasmišką klientės užgaidą. Tai šiek tiek stebina, nes jau seniai matau, kaip gana greitai žmonės sureaguoja į meno lauko skleidžiamus skonio, stiliaus ir vaizdo interpretacijų pasikeitimus. Pavyzdžiui, kita mano bendradarbė, irgi menotyrininkė (suprantu, kad pavyzdys skaitytojui atrodys kaip įžūliai sugalvota fikcija, bet nieko negaliu padaryti – realybė būtent šitaip ir veikia), taip pat darė remontą, taip pat (visiškai savarankiškai, be jokio kontakto su kita remontą dariusia bendradarbe) paprašė, kad statybininkai paliktų juostą senų tapetų (ar reikia patikslinti, kad ir šitie buvo baltarusiški?), ir sulaukė visiško darbininkų supratingumo ir pritarimo idėjai. Na, o bendradarbė, kuriai su meistru nepasisekė, rankų nenuleido – nusižiūrėtą tapetų fragmentą išsikirpo ir įsirėmino.
Ši istorija naują ir vintažinį tęsinį įgavo pavasarį, kai buvo parodytos pirmosios HBO „Černobylio“ serijos. Apie serialą jau daug rašyta, tad tik dėl atsargumo primenu, kad sovietinę, 1986-ųjų, Pripetę (Černobylio elektrinei aptarnauti pastatytą miestą) seriale imitavo Vilniaus Fabijoniškės – ne tik rajono eksterjerai, bet ir butai. Viename jų nufilmuota pagrindinė filmo herojė Liudmila Ignatenko (vaidino Jessie Buckley, jau patyrusi Vilniaus kaip rusiško miesto žinovė – 2017 m. ji buvo Marija Bolkonskaja seriale „Karas ir taika“, kuris taip pat filmuotas Lietuvos sostinėje), žiūrinti pro langą į Pripetės (Fabijoniškių) kiemus tuščiame, nes ką tik gautame, kambaryje su išklijuotais baltarusiškais tapetais. Tais pačiais, kurių skiautę mano bendradarbė įžvalgiai išsaugojo ir įsirėmino – galiausiai gavo puikų su stipriu pasakojimu vintažinį artefaktą, kuris, atrodo, katalizavo ir būsimo kolekcionavimo kryptį – rinkti kultiniuose filmuose sudalyvavusius dizaino objektus. Kolegė įsitikinusi, kad turi stalinį šviestuvą, kurį matė kažkuriame garsiame sovietiniame filme. Kuriame – neatsimena.
