Pandemijos sukeltos dramos jau antrus metus vyksta realiame gyvenime. Gali būti, kad po kelerių metų jos nuguls romanų puslapiuose, kino filmų ar televizijos serialų scenarijuose. O kol tai nutiks, Agnė Žemaitytė lankosi Lietuvos kino aikštelėse, kur praėjusį pavasarį trumpam nutrauktas darbas vėl verda.
Prodiuserė Lineta Mišeikytė, dirbusi su tokiais mūsų šalyje kurtais projektais kaip „Černobylis“ bei „Karas ir taika“, prisimena, kaip prieš daug metų gavusi pasiūlymą Kino studijoje dirbti vertėja iš pradžių net nesuprato, kur eina, tačiau kino magija iškart įtraukė ir nebepaleido. „Kinas nėra ta vieta, kur galima tik uždirbti, šią sritį reikia mylėti, – tikino ji. – Man didžiausias atpildas, kad esu prasmingos istorijos pasakojimo dalis.“
Šiandien L. Mišeikytė didžiuojasi, kad Lietuva Europoje minima kaip šalis, kurioje kuriami ir lietuviški, ir užsienietiški filmai: „Būdama Lietuvos patriote labai išgyvenu, kad ir lietuvišką kiną pamatytų daugiau žiūrovų. Dalyvauju kino ekspertų taryboje ir matau, kokie filmai kuriami, kokias istorijas nori pasakoti lietuvių kino kūrėjai.“
L. Mišeikytė kino neskirsto į lietuvišką ir užsienio, nes ir mūsų šalies, ir užsienio kūrėjams ji taiko tuos pačius gero kino kriterijus – istorija turi suvirpinti žiūrovų širdis. Didžiausiu skirtumu ji įvardija užsieniečių kino vadybą, nes iš svetur atvykę kūrėjai visada žino, kiek filmui gali skirti lėšų ir kaip tiksliai jas panaudos.
