Kokia keista ta islandų proza – tiek personažai, tiek nuotaika. Skaitydamas net nedidelę knygutę jauti už siužeto slypinčią erdvę, didžiulį neišakytų, paslėptų, skaitytojui atrasti paliktų dalykų lauką.
Trumpai tariant, žmogus iš subyrėjusios šeimos atvyksta į subyrėjusią, neveikiančią šalį (kur ji – neaišku, o ir nesvarbu – gal tai Artimieji Rytai), apsigyvena beveik neveikiančiame viešbutyje ir, kadangi pasklinda gandas, kad jis turi geras rankas, imasi viską taisyti. Remontuodamas vamzdžius, duris, kitas smulkmenas, jis įsitraukia į kitų gyvenimus ir, galima sakyti, „pataiso“ keleto žmonių likimus, o kartu ir savąjį.
Romanas su užuojauta ir humoru (skandinavišku, sausoku) pasakoja apie vidutinio amžiaus krizės ištiktą vyrą, apie karo suskaldytą bendruomenę, apie tėvų ir vaikų santykius, apie meilę ir draugystę. Apie randus – užgijusius, matomus, bet tapusius gyvenimo dalimi.
A. A. Ólafsdóttir – subtili pasakotoja, sugebanti derinti asmeniškus ir universalius dalykus, per detales ir užuominas atskleisti svarbius dalykus. Romano pabaiga – atvira, tačiau santūriai šviesi ir teikianti vilties.
