Romanų apie abu pasaulinius karus, tiek Pirmąjį, tiek Antrąjį, parašyta tiek daug, kad sunku jau ką nauja ir pasakyti. Tačiau kartais pavyksta.
Vieno garsiausių prancūzų rašytojų Pierre’o Lemaitre’o romanas „Iki pasimatymo ten aukštai“, 2013 m. apdovanotas Gonkūrų premija, prasideda iki karo pabaigos ir paliaubų likus dešimčiai dienų. Du kariai – Alberas Majaras ir Eduaras Perikūras – per stebuklą lieka gyvi po visiškai nereikalingo mūšio su vokiečiais. Dėl šio puolimo kaltas šlovės trokštantis leitenantas Pradelis.
Pats romanas pasakoja ne apie patį karą, o apie tai, kas vyksta po jo: kaip šalis nusisuka nuo savo karių, kaip šlovinami mirusieji ir užmirštami išgyvenusieji, kaip spekuliuojama patriotizmu, didvyriškumu ir tėvynės meile, kaip lobstama iš skausmo ir tragedijos.
P. Lemaitre’as meistriškai mezga romano intrigą, pasakojimas virsta detektyvu ir skaitytojas užgniaužęs kvapą seka, ar Alberui ir Eduarui pavyks prasukti jų sugalvotą gudrią aferą ir pralobti, ar sulauks bausmės leitenantas Pradelis.
