Labai džiugu, kad pasirodė ši Alvydo Šlepiko poezijos rinktinė, trumpesnę atmintį turinčiam skaitytojui priminusi, jog autorius – ne tik prozininkas, o ir vienas geriausių šiuolaikinių lietuvių poetų.

Tokiu titulu galiu švaistytis drąsiai, nes rinktinė (kurioje esama ir naujų eilėraščių) palieka labai stiprų įspūdį: tarsi į tvankų ir labiau asmeninėmis nuoskaudomis bei traumomis šiuo metu susirūpinusį lietuviškos poezijos namelį būtų įleista gaivaus vėjo.

Tai gaivališka, ekspresyvi (net ekspresionistinė), drąsiai archetipais, tėvo, motinos, Dievo figūromis žaidžianti poezija. Joje viskas juda, entropija ardo būties pamatus, bet per griuvėsius ir apleistį vėl stiebiasi gyvybė. Tas amžinas naikinimo ir kūrimo šokis – turbūt ryškiausias rinktinės motyvas.

2019 08 09 12:14

Spausdinti

Dalintis