Jų pomėgis – intriga aplinkiniams. Tačiau rinkti knygas ekonomistas Gitanas Nausėda, verslininkas Vaclovas Kontrauskas ir dailininkas Kazys Varnelis ėmė ne dėl išorinio įspūdžio. Ieva Rekštytė domisi kolekcininko prigimtimi ir svarsto, kur yra riba tarp meilės ir manijos.
Kavinės salėje, kurioje prisėdome, dvi moterys linksmina kūdikį garsiai pliaukšėdamos delnais kažką panašaus į flamenko ritmą. Net imu nerimauti, kad šis (nors ir jaukus) triukšmas neišmuštų iš vėžių mano pašnekovo – SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto G. Nausėdos, kuris skaičiuoja, kiek jam kaip kolekcininkui metų. Netrukus tenka pripažinti, kad išsiblaškyti labiau gresia žurnalistei. „Esu paauglys, virstantis suaugusiu vyru, – net neatkreipęs dėmesio į šurmulio šaltinį taria jis. – Kolekcionuoti pradėjau būdamas trisdešimt penkerių, dar dirbdamas Lietuvos banko Pinigų politikos departamente.“ Tuomet kabinete už nugaros kabėjęs Lietuvos banko organizatoriaus, ekonomikos mokslų daktaro Vlado Jurgučio portretas tarsi pasufleravo pradėti būtent nuo jo veikalų.G. Nausėda pasakoja vėliau nusipirkęs kelias ne itin vertingas smetoninio laikotarpio knygeles: „Natūralu, imiesi kuklesnių dalykų, o jau paskui atsiranda skonis ir išmanymas.“
Interneto eros įsigalėjimas kolekcininkams atvėrė gilesnius antikvarinių vertybių lobynus. Ekonomisto lentynose ėmė kauptis XVI–XVIII a. knygos, o kolekcija išsigrynino į dvi dalis: lituanistiką ir prūsistiką. „Žiūriu, kad, metams bėgant, aš, gimęs Klaipėdoje, vis labiau orientuojuosi į Mažąją Lietuvą. Net visai gali būti, kad mano kolekcijos atšaka – prūsistika – bus (gal jau net ir yra) svarbesnė“, – svarsto jis. Prūsijos literatūra jam pirmiausia įdomi tiek, kiek susijusi su Lietuva ir lietuvių kalba. Tokios literatūros Vokietijoje vis dar galima rasti, o Lietuvoje dabar tai itin reti trofėjai.
„Smagus tas medžiotojo darbas, – G. Nausėda primerkia akis. – Tykojimo, abejonės, derybų, net, sakyčiau, ritualinių šokių „pirksi–parduosi“ elementai… Gal todėl kolekcionuoti labiau linkę vyrai. Man medžioklė ar žvejyba nepriimtina iš esmės – tai žudymas, bet šiokie tokie grobio instinktai, matyt, vis tiek yra: jei ne žvėrys ir žuvys – tai knygos.“ Jų „medžioklė“ taip pat reikalauja tinkamo pasirengimo. Pašnekovas pasakoja, jog prieš leisdamasis į ją ieško literatūros apie būsimus laimikius bei jų autorius ir yra įsitikinęs, kad be to knygų krovimas į lentynas būtų visiškai betikslis reikalas. „O dabar, žiūrėk, nejučia imi gaudytis ir junti, kad knygų pasaulyje tavęs taip lengvai nebesuvedžios.“
