Marius Burokas rekomenduoja, į kurias naujas knygas vertėtų atkreipti dėmesį.
Naująjį romaną autorius vadina „juokingiausia ir liūdniausia savo knyga, tragikomedija“: skaitytojas erzinamas, baksnojamas pirštu, tekste verda tas pats atvirumo, vyro ir moters, tėvo ir sūnaus santykių viralas. Šis romanas, pasak kritikės Jūratės Čerškutės, „nepretenduoja būti ramiu skaitiniu prieš miegą; priešingai, jis gali (o gal net turi) nervinti, erzinti, kelti abejonių, ir visai ne dėl gana tiršto teksto kūniškojo dekoro, veikiau dėl neįprastai suregzto dvinario pasakojimo“.
Ir iš tikrųjų, skaitytojas turės padirbėti: knygos puslapiai padalyti į dvi dalis, ir jam teks apsispręsti, skaityti abu pasakojimus lygiagrečiai ar pirma vieną, o paskui kitą. Autorius rekomenduoja skaityti lygiagrečiai: priešingai nei geometrijoje, šiame romane lygiagrečios pasakojimo tiesės į pabaigą susikerta. Pirmąjį pasakojimą trumpai apibūdinčiau pasivogęs paskutinės Sigito Parulskio poezijos knygos pavadinimą, tai – pagyvenusio vyro pagundos. O antrasis pasakojimas grąžina į vaikystę, tėvo ir sūnaus santykius – tai savotiškas (auto)ironiškas pasakojimas apie brendimą. Tiesa, atsainus jo tonas ir firminiai autoriaus juokeliai teneapgauna – romanas rimtas ir kalba apie svarbius bei skaudžius dalykus.
Romanas parašytas sklandžiai ir kandžiai, jame esama net detektyvinės intrigos, netrūksta sakinių ir eilučių, kuriomis lengvu cinizmu norintys sublizgėti jaunuoliai galės dalytis socialiniuose tinkluose.
