Europos moralinių griuvėsių liudijimas
Pavasarį pasirodžius kraupiai ir tikroviškai Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronikai – Curzio Malaparte’s romanui „Oda“, skaitytojai ėmė ieškoti dar 1967 m. lietuviškai išleisto garsiausio šio autoriaus kūrinio „Kaput“.
Daugiau nei prieš penkis dešimtmečius „Kaput“ išvertęs poetas, publicistas, vertėjas prof. Tomas Venclova prisimena, kad anuomet knygą išversti jam pasiūlė leidykla „Vaga“, sovietmečiu vienintelė leidusi grožinę literatūrą. „Kam atėjo į galvą toks rizikingas anais laikais sumanymas, neturiu supratimo“, – prisipažįsta T. Venclova, kurio mintys apie kūrinį ir autorių yra ir naujajame, kiek pataisytame „Kaput“ leidime.
Pasak T. Venclovos, „Kaput“ – veikiau autobiografinė apybraiža ar net atsiminimai nei romanas. „Knyga ne tiek nulėmė ankstyvojo pokario literatūrinį klimatą, kiek buvo svarbi jo sudedamoji dalis, – teigia jis. – Ji puikiai įsiliejo į egzistencinę to meto atmosferą – drauge buvo ir „sąžinės ataskaita“, ir bandymas apmąstyti anksčiau neįsivaizduojamą patirtį, ir liudijimas, kad senoji Europa virto griuvėsiais, pirmiausia moraliniais griuvėsiais.“
