Dangus prasideda ten, kur baigiasi žemė
Naujausią Andreï Makineʼo romaną „Mano draugas armėnas“ galima laikyti fiktyvia paauglystės dienų autobiografija, pasakojimu apie atšiauriame klimate ir dar atšiauresnio totalitarinio režimo sąlygomis užgimusį autoriaus alter ego gebėjimą įžvelgti būties grožį ir didybę.
A. Makineʼas – Sibire augęs rusų kilmės prancūzų rašytojas, Prancūzų akademijos narys, už romaną „Prancūziškas testamentas“ pelnęs prestižines Goncourtʼų ir Médicis premijas. A. Makineʼo kūryba gerai pažįstama ir Lietuvos skaitytojams – vos prieš metus Prancūzijoje pasirodęs romanas „Mano draugas armėnas“ yra jau šeštoji į lietuvių kalbą išversta autoriaus knyga.
Tapęs našlaičiu po tėvų mirties tremtyje, A. Makineʼas pirmuosius metus praleido vaikų namuose, prieš išvykdamas gyventi pas močiutę, kuri jam perdavė prancūzų kalbos ir kultūros žinias. Trylikametis romano herojus taip pat gyvena vaikų namuose Sibire. Sovietmečio griūties epochoje galioja kumščio ir išlikimo bet kokia kaina „teisė“. Tačiau kai vietos mokyklą pradeda lankyti armėnas Vardanas, pasakotojui nusišypso laimė: jis patenka į paslaptingą „Armėnijos karalystę“. Tai – mažos armėnų bendruomenės buveinė Velnio Galu vadinamoje miesto dalyje. Armėnai įsikūrę šalia kalėjimo, kur už tūkstančių kilometrų nuo gimtojo Kaukazo sovietinio režimo įkalinti jų artimieji laukia nuosprendžio, nes buvo apkaltinti dalyvavę sąmoksle prieš valstybę ir siekę Armėnijos nepriklausomybės.
