UnsplashDrąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija
Regis, Lauren Groff panašių kūrinių nekuria, viena tema nerašo. „Moirose ir Furijose“ ji nagrinėjo šiuolaikinę santuoką, „Floridoje“ rašė apie žmogaus vienatvę, o štai su „Matrix“ ji leidžiasi į kitonišką, XII a. vienuolių, pasaulį, iš pažiūros mums visai nepažinų, bet autorės dėka įtraukiantį. Pasitelkdama XII–XIII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės, apie kurią istorinių šaltinių beveik neišlikę, asmenybę, ji kuria personažę, į priekį vedamą proto, narsos, sumanumo, ambicijų, atjautos ir meilės kitoms tos pačios lyties būtybėms.
„Matrix“ pasaulyje nėra vietos vyrams. Moterys su savo abate, matrix, arba motina, Marija priešakyje kasdienius fizinius bei protinius darbus atlieka pačios. Jos įkuria skriptoriumą, jame perrašinėja tekstus ir taip užsidirba, pasistato labirintą, kad vienuolynas būtų nepasiekiamas bloga linkintiems, užtvindo pelkę ir paverčia ją ežeru, kad visad turėtų vandens. Šis jų pasaulis sudėtingas, tamsus, paženklintas mirčių, negandų, kasdienės kovos dėl išlikimo, bet kartu kupinas laisvės ir bendrystės. Ir jame pabūti skaitant „Matrix“ verta. Tiek dėl autorės sukurtos originalios moterų salos vizijos, tiek dėl išmoningo rašymo stiliaus – jį atpažins jau pamėgusieji ankstesnius autorės kūrinius.
Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.
