Freepik
Nepalaužiamos moters istorija
Knyga „Žinau, ko gieda paukštis narve“ – tai pirmasis iš septynių Mayos Angelou autobiografinių kūrinių. Joje ji aprašo savo vaikystę ir paauglystę JAV pietuose. Čia M. Angelou patyrė daug išbandymų – būtent jie ir išugdė tvirto charakterio moterį. Didžiosios depresijos laikais, po tėvų skyrybų, mergaitė su vyresniuoju broliu buvo išsiųsti gyventi pas pamaldžią močiutę į užkampį JAV pietuose. Vaikai augo pavalgydinti ir aprengti, bet emociškai apleisti. Sugrįžus gyventi pas mamą į Sent Luisą, M. Angelou gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – ją išprievartavo daug vyresnis vyras, jos motinos partneris.
Ši 1969 m. pasirodžiusi autobiografija šokiravo JAV visuomenę ir dar dešimtmetį nuo išleidimo buvo drausta kai kuriose mokyklose ir bibliotekose daugiausia dėl aprašytos prievartos scenos. Nors ankstyvosiomis patirtimis autorė dalijasi jau būdama suaugusi, knygoje ji subtiliai atkuria smalsų ir naivų mergaitės žvilgsnį. Ji išpažįsta savo istoriją su atjauta sau ir kitam, geba pasijuokti iš savęs, pastebi to meto visuomenės trūkumus ir atranda netikėtų išeičių iš skausmingų gyvenimiškų situacijų. Tai nepalaužiamos moters, gebančios į pasaulį žiūrėti šviesiomis akimis, istorija.
M. Angelou (tikrasis vardas Marguerite Annie Johnson, 1928–2014) nugyveno įspūdingą gyvenimą ir pelnė JAV kultūros ikonos statusą. Jos veiklų sąrašas ilgas: rašytoja, poetė, pilietinių teisių aktyvistė, bendradarbiavusi su Martinu Lutheriu Kingu ir Malcolmu X, taip pat aktorė, muzikantė, šokėja, spektaklių, filmų, TV programų prodiuserė ir režisierė.
„Ji žinojo, kad dalydamasi savo tiesa priartėja prie didžiųjų žmonijos tiesų, susijusių su ilgesiu, praradimais, saugumu, viltimi, nuostaba, prietarais, paslaptimis ir galiausiai – su savęs atradimu suvokus, kas iš tikrųjų esi, ir išsilaisvinimu, kurį atneša meilė“, – knygos pratarmėje rašo garsi TV laidų vedėja Oprah Winfrey. „Žinau, ko gieda paukštis narve“ žurnalas „Time“ įtraukė į geriausių visų laikų negrožinių knygų šimtuką, knyga nominuota JAV Nacionalinei knygų premijai.
„Žinau, ko gieda paukštis narve“, Maya Angelou, iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė, „Kitos knygos“, 2023 m.
Vienos religijos ribas peržengiantis romanas
„Kiek komedijos ir tragedijos slypi tame, ką kartais esame pasiryžę padaryti, kad tik nereikėtų pripažinti tiesos, kuri mums tiesiai prieš nosį. Būtent čia mano, kaip rašytojo, teritorija“, – sako amerikiečių rašytojas Jonathanas Fransenas ir ką tik lietuviškai pasirodžiusiame romane „Kryžkelės“ leidžiasi narplioti sudėtingų, bet daugelio mūsų kasdien išgyvenamų santykių sunkumų.
„Kryžkelės“ atveria duris į amerikiečių šeimos Hildebrantų kasdienio gyvenimo užkulisius, paslaptis, bandymus nuo artimiausių žmonių paslėpti tiesą, nors ji akivaizdi. J. Fransenas sako, kad šeimos santykiuose visada daug įtampos, o įtampa rašytojus traukia. Visi Hildebrantų šeimos nariai išgyvena asmeninio gyvenimo krizes. Tėvas – pastorius Rasas – kovoja su aistra parapijietei ir baime netekti autoriteto tikinčiųjų bendruomenėje. Jo žmona Marion psichologės kabinete atsigręžia į kruopščiai slėptą savo praeities etapą. Gyvenimo kryžkeles prieina ir vyriausieji Hildebrantų vaikai: Klemas nusprendžia mesti studijas ir pradėti karo tarnybą Vietname, Bekė gauna netikėtą palikimą, kuris įžiebia namiškių nesantarvę, o Peris vis labiau įninka į narkotikus. Meilė, neištikimybė, tiesos paieškos ir ribinės psichikos būsenos – visa tai analizuodamas J. Franzenas užčiuopia sukrečiančias žmonių patirtis ir kuria nepamirštamus psichologinius portretus.
Tolima ir paslaptinga Rytų Europa, arkliena ir bičiulis Gitanas – tokią Lietuvą J. Fransenas prieš du dešimtmečius pavaizdavo romane „Pataisos“. Lietuvoje ši knyga sulaukė ir nemažai pasipiktinimo reakcijų, buvo net skaitytojų, kurie rašytojui mėgino paaiškinti, kaip Lietuvoje yra iš tiesų. Tad šiandien J. Fransenas sako, kad sugrįžti su „Kryžkelėmis“ į Lietuvą įdomus jausmas.
„Kryžkelių“ veiksmas nukelia į aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį. J. Franzenas sako, kad tai labai spalvingas laikas, kurio prieštaravimai sunkiai įsivaizduojami šiandieniame pasaulyje. „Tarkim, daug krikščionių JAV buvo įsitraukę į pilietinių teisių ir antikarinį judėjimą. Visiškai priešingai nei šiandienėje Amerikoje, kurioje religingumas tapo beveik sinonimiškas konservatyviai politikai. Buvo smagu išnaudoti tą kontrastą“, – pasakoja J. Franzenas.
Nors pagrindinis romano veikėjas pastorius, o „Kryžkelės“ – jo prižiūrimos religinės jaunimo bendruomenės pavadinimas, romanas nėra religinis. Priešingai, peržengiantis vienos religijos ribas ir keliantis kontroversiškus žmogaus laisvės, pasirinkimo klausimus.
„Kryžkelės“, Jonathan Franzen, iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, „Tyto alba“, 2023 m.
Šiandienos Prancūzijos socialinė kronika
Šis didelės sėkmės sulaukęs kūrinys, kurio veiksmas vyksta per 2017 m. prezidento rinkimus, buvo nekantriai lauktas Prancūzijoje ir neatsitiktinai literatūros kritikų vadinamas šiandienos Prancūzijos socialine kronika. Nicolas Mathieu naujausiame romane „Konemara“ tęsia temas, kurios rūpi jo amžininkams: vidurio amžiaus krizė (senėjimas, santykis su kūnu, su praeitimi, tėvais), ryškūs socialiniai įtrūkiai ir iššūkiai, skirtumai tarp miesto ir provincijos, ryšių paieška, lyčių santykiai, kasdienybės banalybė ir viską sujungianti egzistencinė žmogaus vienatvė, kurią gilina neišspręstos praeities šešėliai.
Šiuolaikiškai, dalykiškai Elenai beveik keturiasdešimt. Ji įgijo gerą išsilavinimą ir padarė sėkmingą karjerą. Moteris įgyvendino paauglystės svajonę – paliko namus, pakeitė aplinką, sulaukė sėkmės. Ji ištekėjusi, augina dvi dukteris ir vis dėlto jos neapleidžia nusivylimo jausmas, kad metai prabėgo tuščiai.
Kristofas niekada nebuvo išvažiavęs iš miestelio, kuriame užaugo kartu su Elena. Jis jau nebe toks gražus kaip anksčiau. Gyvena neskubėdamas ir atidėliodamas svarbius sprendimus rytojui. Atrodytų, kad Kristofas nevykėlis, bet vis dėlto jis tvirtai tiki, kad viskas dar tik prieš akis.
Tai romanas apie didįjį susidūrimą – dviejų sielų, dviejų socialinių sluoksnių, praeities ir dabarties, mūsų svajonių ir to, ką iš jų galop padaro gyvenimas. Kūrinys pasakoja apie grįžimą į savo kraštą, apie dar vieną gyvenimo šansą dviem ir meilę, kuri ateina nepaisydama atstumų ten, kur dainuojamos Michelio Sardou dainos ir einama balsuoti prieš save.
Paryžiuje gyvenanti rašytoja Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre sako, kad N. Mathieu knygų herojai – tai ir rašytojo išgyvenimų projekcija: „Jis pats ne viename interviu prisimena, kad augo kuklioje šeimoje provincijos miestelyje, tėvai (elektromechanikas ir buhalterė) į vienturtį sudėjo visas viltis, o jis, patekęs į didelį miestą, gėdijosi savo šaknų, bandė perkąsti elito bendravimo kodus, prisitaikyti, o vėliau gėdijosi, kad gėdijosi. Kaip viename interviu sakė rašytojas, buvimas tarp dviejų pasaulių nėra patogus, jis jaučiasi negalintis palaikyti vienos pusės, bet tuo pačiu metu galintis stebėti iš atstumo jas abi, matyti viską.“
„Konemara“, Nicolas Mathieu iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023 m.
Švelnumo ir atjautos giesmė artimiausiems
Prieš kelerius metus tragiškoje avarijoje netekusi dukters, Honė po daugelio metų grįžta į savo vaikystės namus Pietų Korėjos kaime J. Jos senyvam tėvui reikia pagalbos.
Tėvas – uždaras, malonus, bet nedrąsus prie savo atitolusios dukros. Laikui bėgant Honė supranta, kad jo likimas daug sudėtingesnis, nei ji kada nors įsivaizdavo. Atrasta dėžutė su laiškais ir pokalbiai su artimaisiais padeda jai susidėlioti permainingą ir sudėtingą tėvo gyvenimo istoriją. Honė sužino apie jo išgyvenimus Korėjos kare ir per Balandžio 19-osios revoliuciją, apie jo pasiaukojimą bei didvyriškumą ir iki šiol jį persekiojančius tų laikų fantomus. Taip Honė suartėja su tėvu ir suvokia, kad jo gerumą visą gyvenimą lydėjo giliai slepiamos traumos ir kaltė.
Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – iš smulkiausių detalių draugėn tarsi mozaika sulipdytas vieno žmogaus, vienos šeimos portretas, švelnumo ir atjautos kupina giesmė artimiausiems ir sykiu langas į Pietų Korėjos visuomenę bei XX a. istoriją. Šis pasakojimas kviečia įdėmiau pažvelgti į tuos, kuriuos mylime, pasidomėti jų istorija ir išvysti, kas jie buvo ir yra iš tiesų.
Shin Kyung-sook – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, apdovanota gausybe literatūros premijų, taip pat „Man Asian Literary Prize“ už romaną „Prašau, pasirūpink mama“ .
„Kai nuvykau pas tėvą“, Shin Kyung-sook, iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, „Baltos lankos“, 2023 m.
Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija
Knyga „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ skaitytoją veda seserų gyvenimo keliu nuo gimimo ir vaikystės tėvų šeimoje iki brandos ir gyvenimo saulėlydžio, o visa ši gyvenimo kelionė bus kupina modernybės ženklų, pasažų ir aplinkkelių.
Vakarų Europą apgaubusi modernybės dvasia darė įtaką seserų ir kitų knygoje minimų moterų pasirinkimams: siekti aukštojo mokslo ar pasitenkinti gimnazijos diplomu, tekėti už turtingo bajoro ar ranką ir širdį atiduoti išsilavinusiam, bet neturtingam inteligentui, įsitraukti į visuomeninę veiklą ar pirmiausia rūpintis šeimos reikalais, dalyvauti didžiajame politiniame žaidime ar nekišti nosies į vyrų okupuotą sritį?
Šios ir daugelis kitų modernėjimo apraiškų nesunkiai įžiūrimos seserų pasirenkamuose sprendimuose kuriant santuoką, buitį, santykius su vaikais ir artimaisiais, taip pat aktyviai veikiant tapus Lietuvos politinio elito dalimi. Ar lengva priimti naujoves ir būti moderniam? O gal saugiau neišlįsti iš tradicinio gyvenimo rėmų ir tiesiog ištirpti pilkoje minioje?
Seserų gyvenimo kelias, kuriuo jos ėjo sekdamos modernybės diktuojamus ženklus, nebuvo lengvas, kasdien teko rinktis tarp to, kas įprasta, tradiciška, ir to, kas gąsdino kaip nauja ir nežinoma patirtis. Tapusios modernybės veikiamos visuomenės dalimi jos ieškojo savo gyvenimo stiliaus ir pačios, sąmoningai to nesiekdamos, sukūrė apie save legendą.
Ingrida Jakubavičienė – istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, kelių knygų autorė. Svarbiausia jos mokslinių tyrimų kryptis – prezidento Antano Smetonos ir jo artimiausios aplinkos biografiniai tyrimai, Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politinis, visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Knyga „Dviese: Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ – dar vienas autorės prisilietimas prie ypatingų seserų ir jų laikmečio. Tai nėra monografijos „Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ antras leidimas, o visiškai nauja istorija.
„Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“, Ingrida Jakubavičienė, „Alma littera“, 2023 m.
BEREKLAMOS:
