Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 29 d.


SKAITYTOJŲ KLUBAS
Knygų pasaulio naujienos ir „IQ Life“ rekomendacijos
IQ Life
Pexels

Apie ilgaamžes gyvenimo pamokas

Paulo Coelho „Lankininkas“ – tai įkvepianti istorija apie jauną žmogų, siekiantį pasisemti vyresniojo patirties, ir apie ilgaamžes gyvenimo pamokas. P. Coelho su jam būdinga išmintimi primena, kad žmogaus gyvenimas be tikslo yra bereikšmis, veiksmai ir sielos šauksmas – neatsiejamai susiję, o gyvenimas, kurį kiekviename žingsnyje lydi atstūmimo ar nesėkmės baimė, skurdina.

Tobulo šaulio Tecujos ir svetimšalio susitikimas tampa kertine pasakojimo ašimi – keliamas klausimas, ko reikia, kad išmoktume susikoncentruoti ir sėkmingai įvykdytume užduotis. Pasitelkdamas lanko, lankininko ir taikinio metaforą, knygos autorius pasakoja istoriją apie tai, kaip svarbu susitelkti ne tik į galutinį tikslą, bet ir į pasiruošimą bei susikaupimą kelionei iki jo.

Lankininkais esame kiekvienas, kuriam tenka siekti įvairiausių tikslų. Lankas ir strėlė – priemonės, kurias turime pasirinkti ir įvaldyti norėdami pasiekti taikinį. Lanko kelias – tai mūsų pasirinkimų ir sprendimų visuma, pasitelkta su tikslu pataikyti tiesiai į centrą. Minimalistinė, tačiau estetiška ir talpi istorija, – dar vienas įkvepiantis P. Coelho kūrinys. Atskiro paminėjimo vertos ir knygos iliustracijos, kurių autorė – čekų dailininkė Andrea Tachezy.

P. Coelho laikomas vienu įtakingiausių mūsų laikų rašytojų, jo knygos išleistos daugiau nei 170 šalių, išverstos į 88 kalbas, jų parduota daugiau nei 320 mln. egzempliorių. Jis yra daugybės pasaulinių bestselerių, įskaitant vienos įspūdingiausių šiuolaikinės literatūros knygų – „Alchemikas“, autorius. Nuo 2002 m. Brazilijos literatūros akademijos narys, 2007 m. tapo Jungtinių Tautų Taikos pasiuntiniu. 2009 m. pelnė Guinnesso pasaulio rekordą kaip į daugiausia užsienio kalbų išverstos knygos („Alchemikas“) autorius.

„Lankininkas“, Paulo Coelho, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, „Vaga“, 2023 m.

Žinutė iš anapus

„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs. Jei norit, manykit, kad šie žodžiai – tai žinutė iš anapus, iš mano anapusinio gyvenimo.“ Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir, atrodė, stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Deja, šiandien šie žodžiai įgavo visai kitą prasmę.

Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, vėliau keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, ir galiausiai dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomojoje televizijos serialo serijoje – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...

Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru galėjo papasakoti tik pats M. Perry. Nieko nenutylėdamas jis atvirauja apie vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Kartu tai nuoširdus pasakojimas apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, ir mintys apie serialo „Draugai“ populiarumą bei prisiminimai apie kolegas aktorius, kitas kino pasaulio žvaigždes.

Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.

Pasak NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorės Martos Kauffman, tai jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turėjo jos su kaupu. Jis atskleidė mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties.

„Draugai, meilė ir tas didelis baisus dalykas„, Matthew Perry, iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė, „Baltos lankos“, 2023 m.

Romane mažai žinomas istorijos puslapis

JAV gyvenanti kinų kilmės rašytoja Weina Dai Randel prieš keletą metų įsiveržė į literatūrinę sceną su savo dilogija apie pirmąją Kinijos imperatorę Wu Zetian. 2017 m. laimėjusi prestižinį RWA RITA apdovanojimą, autorė sugrįžo su nauju romanu „Paskutinė Šanchajaus rožė“. Jo veiksmas vyksta 1940-ųjų Šanchajuje, kur prieglobstį rado nuo nacizmo bėgantys žydai.

Artėjant Antrajam pasauliniam karui ir didėjant Hitlerio siekiui iš pasaulio „išvalyti“ žydus, augo ir pasaulio nenoras juos įsileisti. Šanchajus, nors jau ir taip buvo pilnas žmonių ir skurdo, tapo bene vienintele vieta Žemėje, leidusia priimti žydų pabėgėlius su dokumentais ar be jų.

Šis Kinijos miestas, kuriame jau gyveno keli tūkstančiai žydų imigrantų, atvykusių dar XIX a. viduryje verslo reikalais ar vėliau bėgusių nuo revoliucijos Rusijoje, ne tik nereikalavo atvykimo vizų, bet ir išduodavo jas prieglobsčio ieškantiems asmenims. Daugeliu atvejų naujai atvykusių imigrantų net nebuvo prašoma parodyti pasus.

Romano „Paskutinė Šanchajaus rožė“ veikėja Aiji Šao – jauna turtingos šeimos įpėdinė, prabangaus Šanchajaus naktinio klubo savininkė. Ernestas Reismanas – žydas pabėgėlis iš nacistinės Vokietijos be skatiko kišenėje, ieškantis prieglobsčio mieste, įtariai žiūrinčiame į svetimšalius. Blėstant Ernesto viltims įsitvirtinti svetimame Šanchajuje, susikerta jo ir Aiji keliai.

Nepaisydama papročių ir vietinių priešiškumo atvykėliams, Aiji nusamdo Ernestą skambinti pianinu savo naktiniame klube, ir naujasis pianistas tampa sensacija. Staiga jį aplankiusi šlovė Aiji klubą vėl paverčia mėgstamiausia miestiečių pramogų vieta. Netrukus abu jaunuoliai pajunta, kad juos sieja ne vien džiazo aistra, tačiau jų skirtumai lyg praraja, maža to, Aiji jau susižadėjusi. Įsisiautėjęs karas išskiria Aiji ir Ernestą, jiems žūtbūt tenka rinktis tarp meilės ir kovos dėl išlikimo.

Paskutinė Šanchajaus rožė„, Weina Dai Randel, anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023 m.

Meilės taisyklės, išaugusios romano rūbą

Taisyklės, tapusios dalies skaitytojų kasdienybės dalimi. Melancholijos ir vilties, liūdesio ir humoro šokis. Rytų ir Vakarų susitikimas. Tikėjimas, peržengiantis religijos ribas. Aistringas ir kontroversiškas pasakojimas apie meilės galią keisti gyvenimą net tada, kai, rodos, per vėlu. Visa tai talentinga turkų rašytoja Elif Shafak suaudžia į šviesos kupiną romaną „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, kurį BBC įtraukė tarp 100 romanų, suformavusių mūsų pasaulį.

Tai pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Ela įsidarbina literatūros agentūroje ir pirma jos užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie XIII a. sufijų mistiką Rumį ir jo mokinį Šamsą. Ši knyga taip sukrečia Elą, kad ji mokosi iš Šamso ir Rumio bei vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi visagalė meilė. Taip prasideda Elos gyvenimo pokyčių istorija, prisodrinta kultūrinių ir istorinių ženklų.

Turkiškai ir angliškai rašanti E. Shafak yra ne tik 19 knygų, išverstų į 55 kalbas, autorė, ji taip pat dėsto politologiją ir sociologiją Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Tiesa, Shafak – rašytojos slapyvardis, turkiškai reiškiantis aušrą. Rašymas gana anksti autorei tapo pabėgimu nuo sudėtingo gyvenimo, tad sulaukusi aštuoniolikos moteris nusprendė pasikeisti pavardę ir taip tarsi atsiriboti nuo sudėtingos praeities.

E. Shafak ir Orhanas Pamukas, ko gero, yra daugiausia apie Turkiją pasauliui pasakojantys šių dienų autoriai. Buvo laikas, kai abu ne itin vertinti pačioje Turkijoje, o už romaną „Stambulo pavainikė“ E. Shafak net buvo teisiama. Į teisėsaugos akiratį patekusiame romane rašytoja Stambulą vadina kolektyvinės amnezijos vieta ir pasakoja apie naikinimą bei įvairias priespaudą kentusias gyventojų grupes, tarkim, armėnų genocidą. Dėl to turkų nacionalistai rašytoją apkaltino tautiškumo įžeidimu, teismas tęsėsi kone metus, gatvėse žmonės spjaudė ant E. Shafak nuotraukų, o rašytoja turėjo asmens sargybinį. Žinoma, menininkė buvo išteisinta, tačiau tai nepanaikino paties fakto absurdiškumo.

Laimė, šiandien E. Shafak knygos mėgstamos Turkijos skaitytojų, o romane „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ suminėtos taisyklės tapo tarsi bendrinėmis tiesomis. Šiandien šios taisyklės gyvena savarankišką gyvenimą, nes, tarkim, Turkijoje skaitytojai ir toliau jomis dalijasi siųsdami vieni kitiems žinutes ir laiškus.

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“, Elif Shafak, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, „Tyto alba„, 2023 m.

Septynerius metus verstas Trečiasis Lietuvos Statutas tampa knyga

Sunku atrasti vieną ir konkretų atsakymą į klausimą, kodėl 1588 m. išleistas vienu svarbiausių teisynų Lietuvos istorijoje laikomas Trečiasis Lietuvos Statutas iki šiol nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Dar XVII a. išverstas į lenkų kalbą, praėjusiame šimtmetyje prabilęs rusiškai, baltarusiškai ir ukrainietiškai, Lietuvos istorikams Statuto tekstas būdavo prieinamas rusėnų arba lenkų kalbomis.

Beveik septynerius metus užtrukusios Trečiojo Lietuvos Statuto vertimo į lietuvių kalbą proceso rezultatas – elegantiškai įrišta popierinė knyga.

Projekto iniciatoriai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) institutas ir jo vadovas dr. Rūstis Kamuntavičius. Statutą iš rusėnų kalbos į lietuvių kalbą vertė istorikas Ričardas Jaramičius ir Vilniaus universiteto teisės istorikas prof. Jevgenij Machovenko, jiems talkino ir daugiau tyrinėtojų.

„Mūsų tikslas – kad Trečiojo Statuto tekstai gyventų, kad jis būtų prieinamas istorikams, studentams ir visiems, kurie domisi mūsų šalies istorija ir teise“, – sako vertimo iniciatorius, LDK instituto direktorius R. Kamuntavičius. Jis teigia, kad teisininkams Statutas yra įdomus teisės dokumentas, tam tikras lietuviškos teisės pagrindas. Istorikai šiame dokumente atras ne tik ano meto visuomenės, bet ir gyventojų kasdienybės, buities detalių. „Apie šį istorinį dokumentą negirdėjusiesiems Statutas gali tapti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simboliu, tokiu kaip vėliava su Vyčio ženklu. Arba ryšio tarp gudų ir lietuvių įrodymu, kai ateityje reikės griauti sienas ir aiškintis, kas mus jungia“, – sako R. Kamuntavičius.

Pagal apimtį tai yra didžiausias iš visų Statutų, jį sudaro 14 skyrių ir 487 straipsniai.

Trečiasis Lietuvos Statutas,rusėnų kalbos vertė Ričardas Jaramičius ir Jevgenij Machovenko, „Alma littera„, 2023 m.

BEREKLAMOS:

2023 12 16 06:45
Spausdinti