UnsplashKaip apgauti ir velnią, ir kunigą
2020 m. lietuviškai pasirodęs estų prozininko, dramaturgo ir scenaristo Andruso Kivirähko romanas „“ žaibiškai pelnė skaitytojų simpatijas. „Jaujininkas“ – ne mažiau kultinis romanas Estijoje, jo motyvais sukurtas filmas „Lapkritis“.
„Jaujininkas“ – tai juodojo humoro kupinas pasakojimas apie kaimo gyventojų kasdienybę Estijos užkampyje. Lietingą lapkritį čia susipina ne tik žmonių, bet ir nežemiškų būtybių – velnio, raganos, vėlių, aitvarų, vilkolakių – keliai ir užmačios. Bene svarbiausi kaimiečių užsiėmimai – vogti, smurtauti, girtauti ir nešioti paskalas. Kone kiekvienas jų savaip ydingas, o prireikus pasiruošęs velniui sielą parduoti. Nežemiškieji taip pat ne be trūkumų: aitvaras tėra įkyrus, nuo šeimininko priklausomas padaras, o klastingą ar ilgadantę šmėklą žmogus pajėgus įveikti išmone bei gudrumu. O kokia istorija be meilės, juolab jei ši be atsako?
Romano veikėjai gyvena toli, atskirti nuo visų, Estijos užkampyje, ir likęs pasaulis jiems tarsi neegzistuoja, jie kapstosi savo buityje ir žiūri, kaip sočiai pavalgyti ir patogiai gyventi. Pasak autoriaus, žmonės anksčiau taip juk ir gyveno, daugelio visas gyvenimas prabėgdavo viename kaime, žemės dirbimas ir gyvuliai neleisdavo niekur keliauti, naujienos taip pat keliaudavo lėtai. „Bet ir pačiame „Jaujininke“ nevaizduojama jokia konkreti vieta ar konkretus laikas, – sako rašytojas. – Tai ne realistiškas romanas, o savotiška estų pasakų santrauka. Savotiškas estų liaudies epas. Skaitant pasakas galima nemažai sužinoti apie tautą, kuri tas pasakas pasakojo. Pavyzdžiui, estų pasakose nėra drąsių didvyrių, karalių, princesių, kilnūs riteriai jose nežudo slibinų. Estų pasakų pagrindinis veikėjas paprastai yra vargšas vyras, kuris gyvenime sugeba skintis kelią į priekį tik apgaudinėdamas ir apsukdamas už save stipresnius ir galingesnius, tik pats iš jų vogdamas arba liepdamas tai daryti savo aitvarui. Tai juk ir natūralu tokiai tautai, kurią šimtmečius valdė svetimšaliai. Jei estai būtų pasitikę savo gausius ir galingus priešus su kalavijais rankose, tuomet greičiausiai mūsų nebebūtų. Bet estai vogė iš savo ponų ir visais įmanomais būdais juos apgaudinėjo, todėl mes lig šiolei dar esam.“
