Pietų Korėjos ir Prancūzijos kultūrų susidūrimas
Pietų Korėjos kurortas Sokčas žiemą ištuštėja, tampa melancholiškas, nors žuvys, kalmarai ir aštuonkojai toliau tiekiami į jūrų gėrybių turgų, o netoli Šiaurės Korėjos sienos budi žvejų ir karių laivai.
Atsitiktinai svečių namuose susipažinę komiksų kūrėjas iš Prancūzijos ir jauna registratūroje dirbanti korėjietė jaučia susidomėjimą vienas kitu, bando įveikti vienatvę, tačiau vos priartėję atsitraukia. Ji sutinka aprodyti jam Sokčą, padeda suprasti žmonių kasdienybę, tradicijas. Bet ar įmanoma tai pažinti, jei čia negyveni?
Pasak romano „Žiema Sokče“ autorės Elisos Shua Dusapin, jai buvo svarbiausia, kad istorijoje būtų jūra. Iš pradžių pasakojimas rutuliojosi antrame pagal dydį šalies mieste, viename didžiausių pasaulio žvejybos uostų Pusane. „Įpusėjusi supratau, kad sunku rašyti apie Pusaną, nors gerai jį pažįstu, – pasakojo ji. – Jaučiau, kad ši vieta man svetima. Tada prisiminiau Sokčą. 2011 m. ten atsitiktinai buvau nuvykusi su šeima. Miestas nėra gražus, bet jis mane paveikė. Pasijutau persmelkta jame tvyrančio ilgesio ir širdgėlos, nes Sokčas yra už 40 kilometrų nuo Šiaurės Korėjos. Miesto gyventojai nuolat laukia to nusiraminimo, kuris būna vasarą, kai klimatas tampa pakenčiamesnis ir priplūsta turistų. Bet net ir sezono metu iš pajūrio kurorto niekur nedingsta kariškiai ir spygliuotosios vielos. Keista, matai džiaugsmą, gyvenimą, ir tuo pačiu metu visur tvyro mirtis.“
E. Shua Dusapin užaugo Pietų Korėjoje, gyvena Šveicarijoje, o rašo prancūziškai. Prancūzakalbėje šveicarų literatūroje ji iškilo skaitytojus užbūrusi subtilia plunksna ir daugiakultūriška sąmone. Gimusi korėjietės motinos ir prancūzo tėvo šeimoje, rašytoja užaugo veikiama šių dviejų kultūrų. Tai atsispindi ir jos pirmajame romane „Žiema Sokče“, kuris jau išverstas į daugiau nei 30 kalbų, pelnė JAV teikiamą Nacionalinį knygos apdovanojimą verstinės literatūros kategorijoje.
„Žiema Sokče“, Elisa Shua Dusapin, iš prancūzų kalbos vertė Valdas Stasiūnas, „Kitos knygos“, 2024 m.
Stiprių karalienių dinastija ir sostų karai
Nauja lenkų istoriko Kamilio Janickio knyga „Lietuvos ir Lenkijos istoriją kūrusios damos“ atskleidžia paslaptingų abiejų valstybių viduramžių istorijos puslapių iš tuo metu valdžiusių karalienių – stipraus charakterio moterų – prabangaus, bet dažnai žiaurumu šokiruojančio gyvenimo, karūnuotų damų kovos už išlikimą soste detalių.
Kokiomis aplinkybėmis Lenkijos karaliaus Lokietkos – Vavelio pilies Krokuvoje statytojo – duktė Elžbieta neteko keturių vienos rankos pirštų; kokius turtus ta pati Elžbieta, Vengrijos karalienė, vežėsi į piligriminę kelionę Romoje ir dėl kokios naudingosios iškasenos XIV a. Vengrija buvo kone turtingiausia Europos karalystė? Kokias dvaro aplinkos ar net savo palikuonių intrigas tekdavo iškęsti karalių sutuoktinėms tapus našlėmis; kaip nelengva buvo pelnyti dvariškių pagarbą viduramžiais moteriai politikei ir netgi kaip karalienė sugebėdavo tapti karaliumi? Kokių pomėgių turėjo į Krokuvą nutekėjusi lietuvių kunigaikštytė Aldona Gediminaitė; kaip lenkai įvertino stabmeldžiu vadintą Vladislovą Jogailą prieš jo santuoką su vienuolikmete Jadvyga?
„Ši knyga atsirado remiantis literatūra ir istoriniais šaltiniais, bet tai nėra mokslinis darbas. Veikėjų poelgių ir charakterių vertinimai, taip pat kai kuriuos skyrius praturtinančios grožiniam literatūros kūriniui būdingos scenos yra autoriaus vizija – viena iš galimų, bet tikrai ne vienintelė. Tačiau kartu ši knyga jokiu būdu nėra romanas. Visi knygoje kabutėmis išskirti pasisakymai ir citatos yra iš istorinių šaltinių“, – pabrėžia autorius.
K. Janickis – garsus lenkų istorikas, rašytojas ir publicistas, rašantis apie įvairių istorinių laikotarpių moteris, jų gyvenimus ir likimus sudėtinguose istorijos verpetuose. Daugelis jo knygų Lenkijoje tapo bestseleriais, tarp jų „Aukso amžiaus damos“, „Geležinės damos“, „Tylos epocha“, Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusios „Vladislovo Jogailos damos“.
„Lietuvos ir Lenkijos istoriją kūrusios damos“, Kamilis Janickis, iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024 m.
Kas vyksta pasaulyje ir žmonių širdyse
Naujausiame savo kūrinyje „Tasmanija“ Paolo Giordano rašo apie mūsų dienų pasaulį ir jo ateitį. Tiksliau, apie pasaulį, kuris neturi ateities, kuriame sutrikusi ir įsibauginusi žmonija nebeišlaiko savo rankose kontrolės svertų, o visuotinis sąmyšis nuodija intymiausius žmonių jausmus ir griauna tarpusavio santykius.
Šis jautrus, gyvybingas ir šiuolaikiškas romanas turi autobiografinių rašytojo gyvenimo motyvų, bet jame kiekvienas gali atrasti save, nes visi ieškome savosios Tasmanijos: vietos, kur dar įmanoma išsigelbėti.
40-metis Paolas, atsisakęs karjeros fizikos mokslų srityje, pasirinkęs žurnalistiką ir susidomėjęs klimato kaitos problematika, jaučia, kad viskas aplinkui byra į šipulius. Jo santuoka su devyneriais metais vyresne Lorenca atsidūrė aklavietėje, jis neįsivaizduoja jųdviejų ateities, tačiau bijo apie tai net užsiminti. Krizė ištiko ir jo artimiausius draugus bei pažįstamus, tačiau ji purto ne tik pavienius žmones. Europos miestus drebina teroro išpuoliai, horizonte švyti karų ir pasaulinių kataklizmų nuojauta. Paolas jaučia, kad bręsta globali visos planetos krizė. Bėgdamas nuo savęs ir savo sunkumų jis blaškosi po pasaulį, bet tik išdrįsęs atsiverti meilei ir skausmui gali surasti savo išsigelbėjimo krantą. Savo Tasmaniją. Susitikimas su branduolinės bombos sprogimą išgyvenusiu vyru Paolui tampa savotišku apsivalymo ir susitaikymo aktu. „Tasmanija“ kviečia skaitytoją giliau pažvelgti, kas vyksta pasaulyje ir žmonių širdyse.
P. Giordano gimė Turine, dabar gyvena Romoje. Baigęs fizikos studijas ir apgynęs daktaro disertaciją nusprendė pasukti rašytojo keliu. Šiuo metu ne tik rašo knygas, bet ir bendradarbiauja su vienu didžiausių Italijoje dienraščių „Corriere della sera“. Pirmasis jo romanas „Pirminių skaičių vienatvė“ apdovanotas prestižine italų literatūros premijos „Strega“. Į lietuvių kalbą išversti ir kiti tarptautinio pripažinimo sulaukę jo romanai – „Žmogaus kūnas“, „Užgrobti dangų“.
„Tasmanija“, Paolo Giordano, iš italų kalbos vertė Rasa Di Pasquale, „Alma littera“, 2024 m.
Kaip atkurti energiją ir nuraminti protą
Kuksando meistras Jin Mokas savo gimtojoje Pietų Korėjoje yra išleidęs keletą knygų, tačiau užsienyje jo veikalų iki šiol dar nebuvo. „Kuksando“ Jin Mokas parašė specialiai Lietuvai, nes čia ši labai sena korėjiečių kūno ir dvasios lavinimo praktika tampa vis populiaresnė.
Kuksando moko teisingai judėti, kvėpuoti, nuraminti mintis ir emocijas. Pratybose žmogus atkuria išeikvotą, o kartais ir neprotingai iššvaistytą energiją. Kuksando praktikuojantys žmonės greitai pajunta, kaip traukiasi nuovargis, stresas, nemiga, įvairūs skausmai, nurimsta protas ir emocijos, sugrįžta jaunystės energija, kūnas tampa lankstus ir ištvermingas, stiprėja imunitetas. Kuksando turi didelę fizinių pratimų įvairovę, kvėpavimo meditaciją, akupresūrą, net Rytų dvikovas.
Knygą autorius skyrė žmonėms, kurie jau praktikuoja kuksando, tačiau ji bus naudinga kiekvienam, kas rūpinasi savo sveikata, mityba, kvėpavimu, judesiu. Jis atskleidžia itin veiksmingus rytietiškus metodus, padedančius įveikti nemigą ir susigrąžinti žvalią energiją. Knygoje gausu rytietiškos išminties, kuri lengvai pritaikoma kasdieniame gyvenime. Ji pravers jogos ir kitų rytietiškų praktikų mokytojams. Besidomintys Rytų mąstysena susipažins su autentiška filosofija, kuria paremta kuksando praktika.
Ši tūkstantmetė korėjiečių sveikatos praktika ilgą laiką buvo saugoma paslaptyje, bet prieš gerą pusšimtį metų nuspręsta atsiverti visuomenei. Stebuklas, kad ji atėjo iki mūsų dienų nepažeista, nes tūkstančius metų buvo perduodama iš lūpų į lūpas.
2023 m. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija patvirtino, kad kuksando yra Papildomosios ir alternatyvios medicinos Rytų medicinos paslauga, kitaip tariant, korėjietiškam kuksando mokymui buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
„Kuksando“, Jin Mokas, iš korėjiečių kalbos vertė Eglė Petrauskaitė, Nacionalinis kuksando centras, 2024 m.
Apie M. Gimbutienės įtaką moterų judėjimams
Lietuviškai išleista pirma išsami vienos garsiausių Lietuvos mokslininkių – archeologės Marijos Gimbutienės – biografija ir recepcijos istorija. Dr. Rasos Navickaitės „Marija Gimbutienė. Archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas“ pasakoja apie mokslininkės gyvenimą, profesinę veiklą, įtaką feminizmui JAV bei Lietuvoje ir idėjas, pralenkusias laiką.
M. Gimbutienė (1921–1994) – pasaulyje žymi lietuvių mokslininkė, ilgametė Kalifornijos universiteto profesorė. Jos pasiūlyta kurganų hipotezė, paaiškinanti indoeuropiečių atsikraustymą į Europą, buvo plačiai pripažinta priešistorės tyrėjų. Tačiau archeologai prieštaringai vertino 1974 m. pasirodžiusią M. Gimbutienės knygą, kurioje autorė, remdamasi archeologiniais radiniais, pasiūlė idėją, kad senovėje galėjo gyvuoti taiki ir pažangi moterų valdoma civilizacija, garbinusi Didžiąją Deivę. M. Gimbutienė pavadino šią civilizaciją Senąja Europa. M. Gimbutienė kritiškai pasisakė apie gamtai ir žmonėms agresyvią progreso sampratą, griežtai kritikavo ne tik totalitarinę SSRS, bet ir vartotojišką Vakarų kultūrą – dvi skirtingas modernybės apraiškas. Kai kurios radikalesnės mokslininkės mintys sulaukė akademinės bendruomenės kritikos, tačiau išgarsino ją visame pasaulyje ir įkvėpė įvairius feministinius judėjimus.
Šios knygos autorė – Vienos universiteto Austrijoje mokslo darbuotoja, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė Rasa Navickaitė. Knygą anglų kalba 2023 m. išleido prestižinė tarptautinė akademinė leidykla „Routledge“. Tiek teksto akademiškumas, tiek orientacija į Vakarų skaitytoją autorizuotame lietuviškame leidime ne tokie ryškūs – verčiant knygą kai kurios itin akademiškos teksto vietos išmestos arba pakeistos, kai kur įterpti paaiškinimai.
M. Gimbutienės biografija atskleidžia akademiniu keliu žengiančios, tarp konservatyvių ir neretai seksistinių tiek Amerikos, tiek Lietuvos intelektinių kontekstų naviguojančios, ambicingos ir talentingos išeivės patirtis XX a. politinių perversmų verpetuose. Per Antrąjį pasaulinį karą bėgdama iš Lietuvos M. Gimbutienė daktaro laipsnį apsigynė gyvendama pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Emigravusi į JAV, dėl savo užsispyrimo ir atkaklaus darbo atsidūrė Harvarde, vėliau dirbo Kalifornijos universitete. Tuo metu archeologija buvo itin vyriška profesija, tačiau M. Gimbutienė netruko įsitvirtinti akademiniame pasaulyje.
„Knyga padeda suvokti, kaip M. Gimbutienė – emigrantė, trijų vaikų motina ir pasaulinio garso mokslininkė, – savęs nelaikydama feministe, tapo JAV feminisčių įkvėpėja“, – apie knygą atsiliepia archeologė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė dr. Rūta Kačkutė.
BEREKLAMOS:
„Marija Gimbutienė. Archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas“, Rasa Navickaitė, iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė, „Kitos knygos“, 2024 m.
