Ką reiškia buvusios žmonos etiketė
1924 m., Niujorkas. Piteris ir Patricija – moderni pora, tikinti nevaržančia, laisva meile. Abu rūko. Abu dirba. Abu mėgaujasi naktiniu gyvenimu ir atleidžia vienas kitam trumpus paklydimus. Bet vieną dieną viskas pasikeičia. Piteris pareiškia, kad nori skyrybų. Patricijai teks susitaikyti su buvusios žmonos statusu. Tačiau ką iš tiesų reiškia ši etiketė?
Kritikuodama moterims keliamus dvejopus standartus, amerikiečių rašytoja Ursula Parrott atvirai prabyla neištikimybės, vienatvės, smurto artimoje aplinkoje temomis, išvelka skyrybas iš moralinės gėdos drabužio ir svarsto, kaip asmeninio gyvenimo šurmulyje iš naujo atrasti save.
U. Parrott – daugiau kaip 20 romanų sukūrusi rašytoja. Gimė Bostone, baigusi studijas persikraustė į Niujorką ir įsidarbino žurnaliste. Ankstyva santuoka, pasibaigusi skyrybomis, įkvėpė ją parašyti romaną „Buvusi žmona“. Knyga pirmą kartą išleista 1929 m., likus vos keliems mėnesiams iki Juodojo antradienio, sukėlusio Didžiąją depresiją, ir iš karto tapo bestseleriu – per pirmus metus parduota daugiau nei 100 tūkst. jos egzempliorių, pagal ją pastatytas Holivudo filmas.
U. Parrott drąsiai kalbėjo apie kintančius romantinių santykių modelius, moterų seksualinį išsilaisvinimą, visgi rašytojos karjerą tuo metu užgožė skandalingos asmeninio gyvenimo istorijos. Šiandien jos tekstai iš naujo, stebėtinai taikliai prabyla mūsų laikams.
„Buvusi žmona“, Ursula Parrott, iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė, „Tyto alba“, 2024 m.
Apie tai, ko žmogui neduota suprasti
„Prieš 25 metus nutariau protingas pasidaryti. Voltaire’as sakė, kad kiekvienam žmogui tokia kvailystė kada nors ateina į galvą. Žinojau ir seną kaip žmonija tiesą – sapere aude. Tai reiškia – nedrįsk būti protingas, nes tai tiesiausias kelias į beprotnamį. Pabandžiau ir viskas – kelio atgal nebėra. Pradėjau galvoti ne apie dešrą, bet apie tai, ko žmogui neduota suprasti.“
Dailininkas, grafikas Mikalojus Vilutis puikiai pažįstamas kaip estampų, piešinių, iliustracijų kūrėjas, tačiau menininko veikla neapsiriboja tik vaizdu. Jis – ir žodžio meistras, esė knygų „Tortas“, „Sriuba“, o dabar jau ir „Protingavimų“ autorius.
Pasak menininko dukters, aktorės Aldonos Vilutytės, naujausią savo knygą „Protingavimai“ tėvas rašė labai seniai, tai tapo jo kiekvieno ryto ritualu ir gyvenimo būdu. „Jau turbūt kitaip nebus, net išleidus šią knygą tėvas ir toliau rašys, nes tai jam padeda gyventi, – įsitikinusi aktorė. – Prirašyta begalės tekstų. Ne kartą esame kalbėjęsi, kad forma gali skirtis, bet svarbiausia kūrybinis procesas – be jo neįdomu ir tuščia gyventi.“ Ir knygoje, ir gyvenime M. Vilutis toks pats mąslus, su lengva ironija ir šypsenėle, nebijantis parodyti, kad nežino. Tik gyvenime, anot A. Vilutytės, jis daug linksmesnis ir įvairesnis.
Naujausia M. Vilučio knyga – tai menininko samprotavimai apie gyvenimą ir mirtį, kasdienybę ir išmintį, ateinančią gyvenimui baigiantis, bet kur kas dažniau – apie situacijas, kai jokia išmintis taip ir neateina, ir žmogus lieka vienas bei pažeidžiamas. Tai liudijimas žmogaus, kritiškai žiūrinčio į kitus ir visų pirma – į patį save. M. Vilučiui būdingo humoro kupina knyga parodo pasaulį tokį, kokį gali pamatyti tik Vilutis, – asmenišką, groteskišką ir negailestingai autentišką.
„Protingavimai“, Mikalojus Vilutis, „Tyto alba“, 2024 m.
Kai tylus išorinis gyvenimas – tik kaukė, po kuria aistros ir dramos
Hjalmaras Emilis Fredrikas Söderbergas – vienas žymiausių Švedijos rašytojų, neretai lyginamas su pačiu Augustu Strindbergu. Per 37 metų rašytojo karjerą H. Söderbergas išleido 17 knygų – romanų, novelių ir pjesių rinkinių.
Psichologinis romanas „Daktaras Glasas“ (1905 m.) – į daugybę kalbų išverstas, Švedijoje ekranizuotas, teigiamai pasaulio literatūros kritikų įvertintas, autorių tarptautiniu mastu išgarsinęs kūrinys. Jame pasakojama jaunos gražios moters, kenčiančios nuo pagyvenusio vyro moralinės ir fizinės priespaudos, istorija. Daktaras Glasas pamilsta ją ir pažada padėti. Kad išlaisvintų mylimą moterį iš žiauraus vyro gniaužtų, ima planuoti, kaip jį nužudyti. Kūrinyje kvestionuojamos įvairios visuomenės tabu temos: abortas, eutanazija, religijos nuoširdumas, santuokinis seksas, žmogžudystė. Išleistas H. E. F. Söderbergo kūrinys gan greitai sulaukė skandalingos šlovės, sukėlė aštrių diskusijų Švedijos visuomenėje.
Romano protagonistas Tykas Gabrielis Glasas – kasdien kantriai vykdantis savo profesinę pareigą ir, regis, savo gyvenimu niekuo neišsiskiriantis jaunas daktaras. Tačiau jo tylus išorinis gyvenimas tėra kaukė, po kuria slepiasi žmogiškos aistros ir dramos: pasišlykštėjimas žmonių vidiniu tamsumu, svajonės apie moters artumą, galiausiai – konfliktas tarp pareigos ir žmogiškų jausmų.
Romanas parašytas daktaro dienoraščių forma. Juose skleidžiasi ne tik Glaso kasdienybė, buities įspūdžiai ir būties apmąstymai, bet ir kritiškas žvilgsnis į jį supančią aplinką: ligonius, draugus, visuomenę. Glaso „taikiniu“ dienoraščiuose tampa įvairūs visuomenės prietarai, sustabarėjusios tradicijos, žmonių veidmainiškumas. Tai jis racionaliai apmąsto ir ironiškai demaskuoja savo „eilutėse“.
Kai antrajame H. E. F. Söderbergo romane „Rimtas žaidimas“ Arvidas per vasaros atostogas susipažįsta su Lydija, jaunuoliai iš karto vienas kitą įsimyli, tačiau Arvidas išsigąsta savo jausmų, o Lydijos tėvas jau išrinkęs kandidatus, vertus dukters rankos. Po kelerių metų įsimylėjėliai vėl susitinka. Santuokoje be meilės įkalintų Lydijos ir Arvido širdyse atgimsta abipusė aistra, bet ar likimas bus jiems gailestingas?
„Daktaras Glasas. Rimtas žaidimas“, Hjalmaras Emilis Fredrikas Söderbergas, iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė, „Alma littera“, 2024 m.
Kas iš tiesų yra nerimas ir kaip jį suvaldyti
Viskas prasideda Daano virtuvėje, kur jį netikėtai palieka gyvenimo draugė. Priežastis? Daanas per daug nervingas. Panikos priepuoliai, nemiga, perdėtas dėmesio reikalavimas – jis pernelyg jaudinasi dėl smulkmenų, ji nebegali taip gyventi. Nerimas iš tiesų stipriai veikia Daano gyvenimą – tyrimų duomenimis, jis jaučia 74 kartus daugiau streso nei įprastai žmonės.
Mėgindamas atsitiesti po nutrūkusių santykių, Daanas nusprendžia prisikasti prie šios problemos šaknų. Kas iš tiesų yra nerimas ir kaip jį suvaldyti, kol jis neužvaldė tavo gyvenimo? Palikęs savo butą Amsterdame, jis leidžiasi į kelionę, kurios metu aplankys Prancūziją, Džakartą, San Fransiską, kalbėsis su menininkais, filosofais, rašytojais, psichoterapeutais ir jų pacientais.
Intriguojančiai derindamas memuarų žanrą su žurnalistiniu ir istoriniu nerimo tyrimu, knygoje Daanas Heerma van Vossas atsako į daug svarbių klausimų: kodėl pasauliniu mastu 264 mln. žmonių kenčia nuo nerimo sutrikimo ir šis skaičius kasmet auga? Kaip su tuo susiję šiuolaikinis gyvenimo būdas, socialinės medijos, narcisizmas? Kaip į baimę reaguoja mūsų kūnas? Ar nerimo sutrikimas genetiškai paveldimas? Ir kaip kurti santykį su kitu, kai nebežinai, kur baigiasi nerimas ir prasideda nuojauta?
D. Heerma van Vossas – rašytojas, istorikas, žurnalistas, vienas įdomiausių balsų šiuolaikinėje Nyderlandų literatūroje. Jo straipsniai sulaukia daug dėmesio Nyderlanduose, buvo skelbti „The New York Times“, „Vogue US“, „PEN International“. 2011 m. už įspūdingus pasiekimus žurnalistikos srityje autoriui įteiktas prestižinis „De Tegel“ apdovanojimas. Iki šiol D. Heerma van Vossas yra parašęs 8 romanus. „Nerimastingas žmogus. Ramybės paieškos nervingame pasaulyje“ – pirmoji autoriaus negrožinė knyga, kurioje jis prabyla apie savo patirtis gyvenant kamuojamam stipraus nerimo sutrikimo, atliepdamas dažno šių laikų žmogaus jausenas.
„Nerimastingas žmogus. Ramybės paieškos nervingame pasaulyje“, Daan Heerma van Voss, iš nyderlandų kalbos vertė Saulė Rygertaitė, „Tyto alba“, 2024 m.
Juoko, nerimo ir absurdo istorija ne vien scenai
2014-ieji. Pirmoji Rusijos karo prieš Ukrainą vasara. Fronte paskelbiama trumpa pertrauka derliui nuimti – duonos paliaubos. Tačiau paliaubos tariamos – javų laukai liepsnoja.
Pjesės „Duonos paliaubos“ centre – miestas, kurio dalis, sprogus tiltui, lieka atkirsta – be elektros, vandens ir kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Toje teritorijoje – namas, kuriame du broliai galvoja, kaip palaidoti mirusią mamą. Ir apskritai – kaip gyventi toliau.
Į namus vis užklysta neaiškūs žmonės, o į pokalbius braunasi praeities nuoskaudos. Vienos mirties istorija pamažu virsta ištisos kartos išdavysčių ir nepasitikėjimo istorija. Karas atveria niekada negyjančias žaizdas, jos ir toliau skaudės, keisdamos žmonių, kurie niekada neketino kariauti, gyvenimus.
Skaitydami „Duonos paliaubas“ lietuviai gali atpažinti ir Balio Sruogos „Dievų miško“ humorą. Serhijaus Žadano pjesėje juokiamasi, kai nebelieka pasirinkimo ir nėra kur eiti, nors eiti tarsi reikia. Kai žmonės juokiasi tokiose situacijose, jie nenugalimi. Mirtingi, bet nenugalimi.
Pasak knygos vertėjo Rimanto Kmitos, „Duonos paliaubos“ – tai juoko, nerimo ir absurdo istorija, sukurta ne vien scenai, – ji pažadina ir skaitytojo vaizduotės teatrą.
Rašytojas S. Žadanas šiandien žinomas toli už Ukrainos ribų. Ir ne tik dėl meistriškai apie savo visuomenę kalbančių literatūros kūrinių, roko koncertų ar teatralizuotų performansų, bet ir dėl aktyvios paramos karo alinamai tėvynei. O 2024 m. birželį jis išėjo į frontą.
„Duonos paliaubos“, Serhij Žadan, iš ukrainiečių kalbos vertė Rimantas Kmita, „Tyto alba“, 2024 m.
