Japonių gyvenimo ir visuomenės normų žemėlapis
Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.
Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.
Japonų autorės Mieko Kawakami romaną „Krūtys ir kiaušinėliai“ išleidusios leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė apie knygą sako: „Skurdžioje, troškioje namų aplinkoje skleidžiasi trijų vienišų moterų įtempti santykiai, jų aspiracijos, geiduliai, nusivylimai. Piešdama tikslius, sąžiningus, nė kiek nepagražintus portretus, M. Kawakami talentingai atveria šiuolaikinės moters skaudulių panoramą: nuo iškreiptų grožio standartų iki sunkių klausimų apie motinystę ir senėjimą. Tačiau, apmąstydamos šiuos klausimus, M. Kawakami veikėjos nesigėdija savo troškimų, apie juos garsiai kalba ir jų aktyviai siekia. Kova, gal netgi obsesyvi kova, už savo laisvus pasirinkimus sudaro šios knygos šerdį. Tai tekstui suteikia intymumo ir sykiu universalumo, įkvepia ir kviečia šių moterų pasaulyje užsibūti.“
