Aiškiai, suprantamai ir patraukliai pasakoti apie sudėtingus dalykus – tikra Dievo dovana. Ypač ji praverčia mokslo populiarinimo knygų autoriams. Atrodytų, ką labai patrauklaus būtų galima pasakyti apie vabzdžius, kurių dauguma mūsų nemėgsta arba nepastebi (vadinasi, nepažįsta ir nesupranta).
Norvegijos profesorės Anne Sverdrup-Thygeson knyga apie vabzdžius maloniai nustebino tiek patraukliu medžiagos pateikimu, tiek įdomiomis istorijomis, tiek logiška struktūra. Pirmoji knygos pusė skirta bendrais bruožais supažindinti su vabzdžių įvairove, jų ypatybėmis, sambūviu su augalais ir gyvūnais. O štai antroji pusė – apie vabzdžių santykius su mumis, žmonėmis. Autorė ne tik aprašo, kuo vabzdžiai naudingi mums, kaip mes jais naudojamės ir galėtume pasinaudoti, bet ir pamini, kaip, keičiantis klimatui, galėtume jiems pagelbėti, pabrėžia, kad nykstant vabzdžiams labai nukentėtume ir mes.
Autorė cituoja Harvardo profesorių E. O. Wilsoną: „Tiesa tokia, kad mums reikia vabzdžių, bet jiems nereikia mūsų. Jeigu žmonės rytoj išnyktų, pasaulis gyvuotų kaip anksčiau (...). Tačiau jeigu išnyktų vabzdžiai, abejoju, ar žmonės pratemptų ilgiau nei vieną kitą mėnesį.“
Anne Sverdrup-Thygeson, „Vabzdžių planeta“, iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė, „Baltos lankos“, 2019 m.
