Atokiau nuo miesto šurmulio stūksantis į bunkerį panašus pastatas akimirką priverčia sudvejoti, ar tai tikrai ištaigingoji Venecija. Šis įspūdis lietuvių komandai pasirodė itin tinkamas nacionaliniam paviljonui ir projektui „Muziejus“. Kūrinio autorius Dainius Liškevičius ir Lietuvos paviljono komisaras bei kuratorius Vytautas Michelkevičius dalijasi pirmaisiais įspūdžiais iš prestižinio meno renginio.
Bienalė
V. Michelkevičius: Venecijos bienalė pirmą kartą įvyko lygiai prieš 120 metų. Jos idėja kilo iš „Expo“ parodos, kurioje įvairios valstybės susirenka pristatyti savo žemės ūkio laimėjimų, gražiausių laukų, javų ir t. t. Venecijoje, kuri yra senas pirklių miestas su prašmatniais rūmais ir garsus meno kolekcijomis, tačiau kurioje nėra jokių laukų ir pramonės, XIX a. pabaigoje sugalvota suorganizuoti renginį, koncepcija panašų į „Expo“ parodos, bet jo turinys kitas – menas. Man labai įdomu tai, kad niekur pasaulyje nėra tokio renginio, kurį kurtų apie šimtą kuratorių vienu metu. Toks modelis išskirtinis. Tai didžiulė paroda, ją per pusmetį aplanko daugiau nei pusė milijono žmonių. Tiesa, kai tokia gausybė rengėjų, gali pamatyti dalykų, kurių niekuomet neišvystum šiuolaikinio meno parodoje.
Pagrindinėje bienalės erdvėje – miesto soduose (it. Giardini) – susispiečia apie 30 paviljonų, panašiai tiek Venecijos arsenale, likusieji 30 išsibarsto po miestą. Čia labai ryškiai matyti, kad šalys, su kuriomis italai palaikė draugiškus ryšius, gavo geriausias vietas, o kitoms tenka būti nustumtoms į galą. Taip susiklostė istoriškai, paviljonai statyti daugiau nei prieš šimtą metų. Politiniai aspektai pastebimi ir, pavyzdžiui, per paviljono atidarymą – į šventę susiburia žmonės iš tų šalių, su kuriomis palaikomi geri santykiai.
