Biblijos izraelitų tikėjimo saugotojais save laikantys samariečiai šiandien gyvena tarp Tel Avivo ir Vakarų Kranto Nabluso miesto. Kaip viena mažiausių pasaulyje religinių bendruomenių puoselėja tūkstantmetes tradicijas, pasakoja Giedrė Steikūnaitė.
Tą gegužės šeštadienio popietę kaimelyje niekas nedirba – šabas ir dar šventė. Gatvėje sutikti bendruomenės vyrai pasidabinę baltais apsiaustais, dažnas užsimaukšlinęs tabušą, raudoną cilindro formos kepuraitę. Moterys pasipuošusios moderniau: trumpi sijonai, aukštakulniai, laku išpurkšti plaukai ir nemenkas sluoksnis makiažo. Joms šiandien uždrausta dėvėti kelnes, tačiau apdarų spalva, priešingai nei vyrams, nenurodyta.
Samariečių Velykos šiais metais pagal Mėnulio kalendorių švenčiamos praėjus kelioms savaitėms nuo žydų ir krikščionių Velykų. Ta proga šįvakar vyks skerdynės, arba ritualinis avių aukojimas. Kol suaugusieji meldžiasi, vaikai avims riša spalvotus kaspinus (kad atpažintų, kuri kuriai šeimai priklauso), o žioplinėtojų gretos pamažu gausėja.
Esame ant Gerizimo kalno, iškilusio 886 m virš jūros lygio, o papėdėje driekiasi Nabluso miestas. Čia gyvena religiniais, šeiminiais ir socialiniais ryšiais glaudžiai susijusi samariečių bendruomenė. Vietiniai tiki, kad būtent ant šio švento kalno Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką, ir būtent šią vietą, ne Jeruzalę, Dievas esą pasirinkęs mitinei izraelitų šventyklai. Todėl samariečiams čia gyventi yra tikras palaiminimas.
