Tatuiruotės visuomet kėlė prieštaringas nuomones, tačiau joms pasiryžusių ar bent svajojančių apie rašalo prisilietimus prie odos nuolat daugėja. Septyni kūrėjai Ievai Rekštytei atskleidžia, ką pasakoja jų kūnai ir ar šiems keičiantis viduje bei gyvenime taip pat vyksta permainos.
(M. Požerskytės nuotr.)
Nesu spontaniškas žmogus, tad ir mano tatuiruotė nebuvo spontaniškas žingsnis. Ilgai galvojau, kad norėčiau ką nors turėti ant savo odos, tačiau gyvenimas ėjo, o stimulo ar situacijos, paskatinančios pagaliau tai įgyvendinti, neatsirado. Į tatuiruočių saloną pasiryžau nueiti vykstant permainoms mano gyvenime ir dabar ant sprando nešioju tų pokyčių ženklą. Jį supranta kiekvienas, kuris išmano muzikos raštą, o ne muzikantams jis atrodo labai paslaptingas. Ant mano sprando pavaizduota ketvirtinė pauzė, virš jos – fermata, reiškianti, kad tą simbolį, virš kurio ji pažymėta, gali tęsti ilgiau, nei jis trunka iš tikrųjų. Fermata man – labai intuityvus ženklas. Atsižvelgdamas į kūrinį tu gali užtęsti vieną ar kitą natą, o šiuo atveju – pauzę taip, kaip tu jauti tą ar kitą kartą jį atlikdamas. Kiek tau reikia, tiek ir ilsėkis, tiek ir sustink. Ta tyla gali būti inkubacinė, tarsi prieš pokytį, prieš šuolį. Regis, ši fermata ir į mano gyvenimą atnešė truputėlį to jausmo, kad kiek man reikia, tiek ir lauksiu, kaip man reikia, taip ir būsiu. Man patiktų ir kitas tatuiruotes susieti su savo gyvenimo įvykiais, kad ženklas ant kūno būtų ir ženklas mano istorijoje. Taip kur kas įdomiau. Kaip sakoma, pirmajai tatuiruotei turi ruoštis penkerius metus, antrajai – penkias minutes. Tad aš jau sėdėdama tatuiruočių salono kėdėje ėmiau galvoti, kokia bus antroji.
