„Prodiuserine prasme – tai košmaras“, – apie būsimą kūrinį „The Speech“, kuriame dalyvaus 200 Paryžiaus moksleivių, sako menininkė, muzikantė, kompozitorė Lina Lapelytė. Jos kūrybinė biografija liudija ne vieną puikiai suvaldytą „košmarą“ – pavyzdžiui, „Auksiniu liūtu“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje apdovanotai operai-performansui „Saulė ir jūra“ kaskart tenka supilti apie 20 tonų paplūdimio smėlio, o neretai žiūrovams dar ir sumontuoti pastolius. Agnė Žemaitytė domėjosi, kokius iššūkius menininkė jau įveikė, o kokie jos dar laukia.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
L. Lapelytė ir pati vis iš naujo savęs klausia, apie ką pasakoja jos kūriniai. „Apie klausymą ir girdėjimą, – svarstė menininkė. – Naujausiais savo darbais kaip tik ir noriu pakviesti žiūrovus ir kūrinių atlikėjus klausytis ir išgirsti. Ir pati bandau atrasti perspektyvas, kurios iš pirmo žvilgsnio negirdimos ir nematomos.“ Vienas tokių kūrinių – prieš dvejus metus šiuolaikinio meno fondo „Lafayette Anticipations“ galerijoje Paryžiuje pristatytas projektas „The Mutes“ („Nutilę“). Jame dalyvavo specialiai atrinkti muzikinės klausos neturintys žmonės, o šiais metais iš parodos ir performanso susidedantis projektas bus pakartotas Štutgarte, Vokietijoje, taip pat Liono bienalėje, Prancūzijoje.
Apie tam tikras perspektyvas ir girdėjimą yra ir naujausias L. Lapelytės ir architekto Manto Peteraičio kūrinys „Copper Lick“ („Vario lyžis“), ir ką tik atvertiems Sapiegų rūmams sostinėje sukurtas vienas iš penkių audiogido kūrinių „Diena ruʃti“. Pastarajame skamba trinitorių vienuolyne gyvenančių brolių joanitų balsai, – tokį sprendimą menininkei padiktavo noras į kūrybinį iššūkį pažvelgti iš architektūrinės perspektyvos. „Sapiegų rūmai visada buvo ansamblis su vienuolynu, norėjau juos vėl priartinti, nors laikmečiai rūmus ir vienuolyną atskyrė sienomis ir pastatais, – sakė L. Lapelytė. – Norėjosi tą vienovę prikelti iš garso perspektyvos.“
