Gvatemaloje laikinai įsikūrusi Ugnė Kryževičiūtė teigia supratusi, kad skurdas visiškai netrukdo gerai vietos gyventojų nuotaikai.
Baigiau bakalauro studijas Anglijoje ir vienos tarptautinės studentų organizacijos duomenų bazėje išvydau skelbimą, siūlantį anglų kalbos mokytojo darbą majų civilizacijos širdimi vadinamoje Gvatemaloje. Daug nedvejodama nusprendžiau šešiems mėnesiams išvykti į šią amžino pavasario šalį.
Manoma, kad Gvatemalos pavadinimas kilo iš nahuatlių kalbos žodžio „quauhtlemallan“, kuris reiškia „medžių šalis“. Miškai užima trečdalį valstybės ploto, čia gyvena daugiau nei 700 rūšių paukščių, o pats įspūdingiausias jų – šalies simboliu laikomas gražuolis kvezalas. Anot legendos, kai ispanų konkistadoras Don Pedro de Alvarado stojo į dvikovą su majų vadu Tekunu Umanu, šiam padėti atskrido kvezalas. Vis dėlto sparnuočiui nepavyko apsaugoti Tekuno Umano nuo Don Pedro durklo ir mirštančio majo kraujas raudonai nudažė paukščiui krūtinę. Sakoma, kad kvezalo balsas – gražiausias pasaulyje, tačiau jo giesmės nutilo ispanams užkariavus majus.
Gvatemaloje šios genties palikuonys sudaro daugiau nei pusę gyventojų. Nepaisydami invazijos XVI a. ir pastangų sunaikinti senuosius raštus bei šventąsias apeigų vietas, dauguma vietos kilmės žmonių vis dar laikosi tūkstantmečius puoselėtų tradicijų. Likę – ladino, ispanų ir majų proanūkiai, – prisitaikė prie Vakarų kultūros ir gyvenimo būdo.
