Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis, kurio 250-ąsias gimimo metinės minimos rugsėjį, vėlesnių kartų atstovų atmintin labiau įsirėžė kaip garsiojo polonezo autorius. Tačiau ne mažiau svarus jo palikimas politikos, diplomatijos ir kultūros srityse.
Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą – tokią priesaiką 1794 m. balandžio 29 d. Vilniuje pasirašė M. K. Oginskis. Garsios didikų giminės atstovas ir buvęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seimo iždininkas tapo vienu Tado Kosciuškos sukilimo, įsižiebusio po 1793-iųjų antrojo bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, vadų.
Jis savo lėšomis apmokėjo ir apginklavo sukilėlių dalinį, vadovavo kariniams reidams į dabartinės Baltarusijos teritoriją, Daugpilį. Vis dėlto kur kas gausesnės rusų ginkluotosios pajėgos sukilimą negailestingai slopino. Dalis sukilėlių buvo nužudyti, kiti ištremti į Sibirą, likusieji pasitraukė į užsienį. Iš gimtinės teko bėgti ir M. K. Oginskiui.
„Trys ljė iki pasienio palikome arklius bei karines uniformas ir persirengėme senais redingotais, taip ir pasiekėme pirmuosius austrų postus, iš ten buvome nukreipti į Liubliną. Atvykęs į šį miestą, tuojau susiradau generolą komendantą, kuris, perskaitęs įrašą mano pase, pasakė, kad Galicijoje, kur aš keliauju, nepažįsta jokio Michailovskio ir kad apskritai jis gali duoti leidimą keliauti per Austriją tik tiems, kurie turi rusiškus pasus. Jis įsakė man nedelsiant palikti Liubliną ir keliauti į Tarnogurą, Lenkijos ir Rusijos pasienį“, – priverstinę emigraciją atsiminimuose aprašo pats M. K. Oginskis, kuris į užsienį keliavo prisidengęs Michailovskio pavarde. Į sunkią padėtį patekusiam kunigaikščiui ir jo bendrakeleiviams Lazinskiui ir Prozorui padėjo ponia Soltan, pasiūliusi vyrams vykti apsimetus jos tarnais.
